Neišnaudotų galimybių kaina
Poreikis didinti išlaidas gynybai ateityje tik didės, o vis dažniau pasikartojančios krizės bei gyventojų lūkesčiai taip pat stiprins spaudimą valstybių viešiesiems finansams. Be to, ES biudžeto parengimas būsimai ES plėtrai – Ukrainos ir kitų šalių kandidačių priėmimui į ES – taps dar vienu iššūkiu ES politiniam elitui.
Tad kaip rasti naujų šaltinių ES šalių ekonomikos augimui, kuris sudarytų sąlygas adekvačiai finansuoti augančius poreikius ir išsaugoti finansinį tvarumą? Į šį klausimą galima atsakyti, išskiriant neišnaudotas ES galimybes suteikti papildomą postūmį ekonominei veiklai tiek jos viduje, tiek ir išorėje. Iš tokių galimybių ES viduje svarbiausioji yra jos bendroji rinka, kurios naudą įmonėms bei vartotojams ir toliau riboja įvairūs reguliavimo valstybėse skirtumai bei pačių ES institucijų polinkis į perteklinį reglamentavimą. Nors dabartinė Europos Komisija aktyviai reiškiasi geopolitiniais klausimais, tačiau tolesnis ES bendrosios rinkos įtvirtinimas, ypač paslaugų teikimo ir skaitmeninėje erdvėje, nesulaukia pakankamo jos dėmesio.
Kita ekonominė galimybė susijusi su pakitusios geopolitinės situacijos į ES darbotvarkę sugrąžintu plėtros klausimu. Ukrainos ir kitų šalių kandidačių integracija į ES bendrąją rinką suteiktų reikšmingą ekonominį postūmį augimui ir sustiprintų paskatas jose vykdomoms reformoms. Beje, potencialių reformų šalyse kandidatėse ateitis taip pat, deja, gali tapti dar viena neišnaudota galimybe. Daugiausia dėmesio sulaukia Ukrainos institucijų pastangos mažinti korupciją ir pertvarkyti savo valdyseną. Atrodytų, argumentai dėl šių reformų svarbos ekonominiam šalies atsigavimui, investuotojų pritraukimui bei integracijai į ES yra aiškūs, tačiau praktinis jų įgyvendinimas stringa.
Galiausiai, dar viena neišnaudota galimybe lieka kliūčių ekonominiams santykiams tarp JAV ir ES pašalinimas. Prieš dešimtmetį, kai buvo pradėtos derybos dėl transatlantinės laisvosios prekybos ir investicijų sutarties, buvo pateikta daug potencialios tokio susitarimo naudos skaičiavimų. Deja, tai neįtikino JAV prezidentu tapusio D. Trumpo bei kai kurių ES šalių politikų.
Nors Rusijos karas sustiprino transatlantinius ryšius saugumo srityje, tačiau ekonominiais klausimais dominuoja vienašališki sprendimai, JAV ir ES pradėjus konkuruoti subsidijomis į žaliąją transformaciją. Vakarų politikai akcentuoja tiekimo grandžių perkėlimą į geopolitiškai draugiškas šalis, tačiau nesiima šalinti diskriminacinių kliūčių transatlantinei prekybai ir investicijoms.
Tokios ekonominės plėtros galimybės neišnaudotos lieka dėl poros priežasčių – interesų grupių nenoro prarasti privilegijuotą padėtį rinkoje ir gaunamas rentas bei politikų nenoro priimti sprendimus, kurie gali sutrukdyti laimėti kitus rinkimus. Būtent tuo galima aiškinti Lenkijos politikų nepritarimą Ukrainos grūdų importui ar JAV politikų nenorą šalinti muitus bei techninius barjerus prekyboje su ES. Būtent dėl to stringa struktūrinės reformos Ukrainoje ar kitose šalyse. Status quo situacija, ypač kai ji apsaugo nuo konkurencijos, dažnai atrodo patrauklesnė už potencialią ir todėl mažiau apčiuopiamą pokyčių ateityje naudą.
Būtų naivu manyti, kad politikai nustos rūpintis perrinkimu, o verslas nenorės naudos sau. Tačiau sėkmingų ilgalaikių reformų patirtis rodo, kad esant tinkamų sąlygų deriniui savanaudiškus motyvus galima nukreipti strateginius Vakarų visuomenių interesus atitinkančia kryptimi. Tarp tokių sąlygų yra lyderystė, tinkama komunikacija ir polinkis bendradarbiauti, o kartais ir technologinių pokyčių bei krizių suteikiamas postūmis keistis.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
