A. Radavičius. Saulės energija: amžina meilė ar trumpas romanas?

Verta trumpai priminti apklausos rezultatus: apskritai saulės elektrinėms pritaria 67%, vėjo – 48%, atominėms – 23%, hidroelektrinėms – 22% o šiluminėms – 12% šalies gyventojų. Palaikymas saulei praktiškai nesumažėja teiraujantis, kokia elektrinė gyventojams nekeltų diskomforto kelių kilometrų atstumu nuo namų: čia saulės jėgainė išlaiko 65% palaikymą, kai pritarimas vėjui jau siekia 31%, atominei elektrinei mažėja iki 14%, hidroelektrinei smunka iki 10%, o pritarimas šiluminei elektrinei išlieka stabiliai nedidelis (12%). Apklausa buvo atlikta Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) užsakymu.

Lietuvos saulės energijos rinkos dalyviams ši apklausa įdomi ir dėl politinio konteksto – jau gerus metus politiškai yra stabdoma komercinių saulės parkų plėtra, argumentuojant gaminančių vartotojų ir energetinių bendrijų interesų gynimu. 

Energetikos ministerija yra rezervavusi dideles atsinaujinančių išteklių galias bendruomenėms, nors šios kuriasi itin vangiai. Tuo tarpu juridiniams subjektams, norintiems įsirengti saulės elektrines, dėl to nelieka tinklo pajėgumų. 

Valdžios institucijos renkasi subsidijas iš ES fondų saulės elektrinėms ant stogų arba nutolusioms saulės jėgainėms, bet stabdo didžiąją dalį vien tik savo lėšomis saulės elektrines pasiryžusius statyti investuotojus. Tai – dirbtinis gaminančių vartotojų ir komercinių parkų supriešinimas, kurio beprasmybę iliustruoja palankus gyventojų požiūris į visą saulės energetiką.

Nors pati decentralizuota gamyba yra tikrai sveikintina, akivaizdu, kad nuosavą ar nutolusią jėgainę gali įsigyti ne kiekvienas bedarbis, moksleivis, studentas ar pensininkas. Nuosavai jėgainei mažų mažiausiai reikia nuosavo namo ir pradinės 3.000–5.000 Eur investicijos. Bet 57–72% visų minėtų respondentų grupių vis vien kol kas palaiko saulės energetiką, net negaudami iš jos tiesioginės naudos. 

Lietuviškoji apklausa gyventojų nesiteiravo apie palaikymo priežastis, bet jas iš dalies paaiškina liepos mėnesio „Eurobarometro“ tyrimas, kuriame apie 85% lietuvių sutinka, kad atsinaujinanti energetika gali sumažinti kainas. 

Jokiu būdu negalima priešinti ir saulės bei vėjo energijos. Šalies energetikai neseniai džiaugėsi, kad pirmąkart nuo Ignalinos AE uždarymo Lietuvoje kelioms valandoms buvo pasiekta šimtaprocentinė vietinė elektros generacija – taip nutiko sutapus stipriai saulės ir vėjo gamybai bei įjungus Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. 

Bet su atitinkamai išvystytais saulės pajėgumais šimtaprocentinė vietinė gamyba būtų pasiekiama ne kelias valandas metuose, o didžiąją šiltojo metų laikotarpio dalį. Saulės elektrinės daugiausia gamina balandį-spalį, vėjas yra nepamainomas tamsiuoju paros ir metų laiku, tad šios dvi atsinaujinančios energijos rūšys yra puikiai suderinamos siekiant didesnės žaliosios generacijos bei padedančios racionaliai išnaudoti infrastruktūrą.

Bėda ta, kad pernai įsismarkavęs gaminančių vartotojų bumas jau blėsta, artėja rinkos prisisotinimas, o dauguma didžiųjų saulės parkų, galinčių per kelis metus pridėti tūkstančius megavatų galios ir reikšmingai sumažinti kainas, tebėra įstrigę. 

Pavasarį Lietuva formaliai išsprendė daug nepasitenkinimo sukėlusį 2GW instaliuotosios galios apribojimą, pasiūlydama verčiau riboti gamybą. Deja, didžioji dauguma privačių komercinių saulės parkų vystytojų labai greitai susidūrė su nauja problema – bankai vienbalsiai atsisako finansuoti projektus, kuriuose elektros gamyba bet kada gali būti sustabdyta neapibrėžtam laikui. Kaip išsireiškė rinkos kolega, dabartinę situaciją galima prilyginti bandymui gauti būsto paskolą, kai darbdavys darbo sutartyje yra numatęs, kad bet kada gali jums nemokėti 100% atlyginimo.

ES reglamente yra numatyta, kad šalys narės negali riboti gamybos iš atsinaujinančios energijos daugiau nei 5% metinės gamybos. Toks siūlymas buvo pateiktas ir Seime, tačiau energetikos ministro iniciatyva jis buvo atmestas.

Todėl didelis gyventojų palaikymas saulės energetikai ilgainiui gali virsti nusivylimu, jei jo naudą tiesiogiai jaus tik nedidelė dalis gaminančių vartotojų. Juk norint atliepti mažesnių kainų lūkestį, vystyti vien vėją neužtenka – tam reikia šalies generacijos portfelį ženkliai papildyti saulės energetika, taip pat skatinti įsirengti kaupimo įrenginius sukuriant jiems konkurencingą rinką. 

Jėgainės ant stogų ir nutolusios elektrinės yra puikus sprendimas norintiems ar galintiems jas įsirengti, bet tik stambūs saulės parkai gali sumažinti elektros kainą visiems šalies gyventojams ir verslams dėl masto ekonomikos. Priešingu atveju saulė „paprasto žmogaus“ akyse ilgainiui gali tapti „išrinktųjų reikalu“.

Labai ragintume sprendimų priėmėjus atkreipti dėmesį į stebėtinai universalų palaikymą saulės energijai ir jį paversti sparčiu vystymu tiek mikro, tiek makro lygiuose. 

Makro lygyje, siekiant panaikinti finansavimo trukdžius, užtektų nustatyti aiškų gamybos ribojimų kiekį per metus, o viršijus tą kiekį, nustatyti kompensavimo mechanizmą. Juolab kad tai numato ir ES reglamentas, kuris turėtų būti taikomas tiesiogiai nustatant maksimalius galimus gamybos ribojimus. Papildomai nustatytas kompensavimo mechanizmas viršijant nustatytus ribojimus motyvuotų tinklo operatorių stengtis, investuoti ir tobulinti infrastruktūrą, kad ribojimų praktikoje išvis neprireiktų.

Taip pat būtina peržiūrėti galios rezervavimą atskiroms vartotojų grupėms – savivaldybėms, biudžetinėms įstaigoms, bažnyčioms, kurios neturi kompetencijų pačios organizuoti elektros gamybos įrenginių statybos. Tokias organizacijas verčiau skatinti pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis su elektros gamintojais, kaip kad neseniai padarė viena Vilniaus pastatų administravimo įmonė. Toks žingsnis atlaisvintų tinklą, užfiksuotų geras nuolatines žaliosios elektros kainas vartotojui, generuotų nuolatines pajamas gamintojui ir realiai spartintų saulės energetikos plėtrą mikro bei makro lygiuose.

Eilinis gyventojas saulės energetiką palaiko dėl to, kad mato jėgainę ant kaimyno stogo, negirdi ar neužuodžia taršos, bet žino apie sumažėjusias kaimyno sąskaitas. Identišką principą, tik daug kartų didesnėmis apimtimis ir be subsidijų, nori pasiūlyti ir komercinių saulės parkų vystytojai. Norėtųsi, kad valdžios institucijos išgirstų gyventojų nuomonę ir į ją atsižvelgtų formuodama energetikos politiką.

Komentaro autorius – Aistis Radavičius, „Aura Power“ vystymo vadovas