N. Roubini. Artėja nedidelis pasaulio ekonomikos susitraukimas

Pozityviausias jų – švelnus nusileidimas, kai centriniai bankai pažangiose valstybėse sumažina infliaciją iki siekiamų 2% nesukeldami recesijos. Egzistuoja ir minkštoko nusileidimo galimybė. Čia infliacijos tikslai pasiekiami, tačiau per santykinai nedidelę (trumpalaikę ir paviršutinišką) recesiją.

Trečiasis scenarijus – kietas nusileidimas, kai grįžimas prie 2% infliacijos pareikalauja užsitęsusios recesijos ir potencialiai didelio finansinio nestabilumo (didesnių sunkumų patiriantys bankai ir itin prasiskolinę subjektai, susiduriantys su paskolų grąžinimo sunkumais). Jeigu pastangos pažaboti infliaciją sukels rimtą ekonominį ir socialinį nestabilumą, galimas ketvirtasis scenarijus: centriniai bankai išsigąsta ir nusprendžia leisti laikytis didesnei už siekiamą infliacijai, rizikuodami išsklaidyti lūkesčius dėl infliacijos ir paleisti suktis nepaliaujamo atlyginimų ir kainų augimo spiralę.

Dabartinė situacija tokia, kad euro zonoje jau prasidėjo techninė recesija, o BVP krito ir ketvirtąjį 2022 m., ir pirmąjį 2023 m. ketvirtį. Infliacija vis dar gerokai viršija siekiamą rodiklį. Jungtinėje Karalystėje recesijos dar nėra, tačiau ekonomikos augimas smarkiai sumažėjo ir atkakliai laikosi aukšta infliacija (viršijanti EBPO vidurkį). Be to, pirmąjį ketvirtį JAV patyrė staigų ekonomikos sulėtėjimą, nors grynoji infliacija (į kurią neįtraukiamos maisto ir energijos kainos) liko aukšta (nors ir krinta, ir toliau laikosi virš 5%).

Kinijoje po COVID-19 pandemijos fiksuotas atsigavimas, atrodo, užstrigo, todėl kyla abejonių dėl vyriausybės numatyto santykinai kuklaus 5% augimo tikslo 2023 m. Kitos besivystančios rinkos ekonomikos ir mažesnio potencialo šalys demonstruoja santykinai anemišką augimą, palyginti su jų potencialu (išskyrus Indiją), o daugelis jų vis dar kenčia nuo labai aukštos infliacijos.

Kuris iš šių keturių scenarijų labiausiai tikėtinas? Nors infliacija pažangiausiose šalyse sumenko, tai vyko ne taip greitai, kaip tikėjosi centriniai bankai, iš dalies dėl darbo jėgos trūkumo ir spartaus darbo užmokesčio augimo, kurie prisidėjo prie infliacijos spaudimo darbui imliuose paslaugų sektoriuose. Be to, ekspansinė fiskalinė politika vis dar kursto paklausą ir prisideda prie nemąžtančios infliacijos.

Dėl to centriniams bankams tapo dar sunkiau vykdyti kainų stabilumo mandatą. Rinkos lūkesčiai, kad centriniai bankai jau baigė didinti palūkanų normas ir netgi 2023 m. antrojoje pusėje pradės jas mažinti, buvo sužlugdyti. JAV federalinis rezervų bankas, Europos centrinis bankas, Anglijos bankas ir dauguma kitų pagrindinių centrinių bankų pirma turės dar labiau kelti palūkanų normas, o tuomet ekonomikos lėtėjimas tik sustiprės, didės ekonomikos traukimosi, naujų skolų ir bankų patiriamų sunkumų rizika.

Kartu geopolitiniai pokyčiai, kai kurie netikėti, pavyzdžiui, nutrūkęs „Wagner“ grupuotės žygis į Maskvą, ir toliau stumia pasaulį nestabilumo, deglobalizacijos ir dar didesnio susiskaldymo link. Kinijos atsigavimui netekus pagreičio, šaliai reikia spręsti – imtis agresyvios skatinimo politikos įvairiose srityse, kuri turės pasekmių infliacijai visame pasaulyje, ar rizikuoti gerokai susimažinti augimo tikslus.

Žvelgiant iš pozityvesnės pusės, rimtos kreditų krizės rizika nuo kovą bankų sektoriuje kilusių problemų sumažėjo, o kai kurių biržos prekių kainos šiek tiek krito (iš dalies dėl lūkesčių, kad kils recesija), ir tai padėjo apraminti prekių brangimą. Dėl to kieto nusileidimo (trečiojo scenarijaus) rizika atrodo mažesnė negu prieš keletą mėnesių. Vis dėlto atkakliai augant atlyginimams ir grynajai infliacijai, kurie verčia centrinius bankus toliau didinti palūkanų normas, trumpa ir paviršutiniška recesija per ateinančius keletą metų (antrasis scenarijus) atrodo kur kas labiau tikėtina.

Dar blogiau – jeigu nestipri recesija išties pasireikš, ji gali pabloginti vartotojų bei verslo nuotaikas ir sukurti sąlygas didesniam ir ilgesniam ekonomikos smukimui bei didesnei finansinių ir kreditų sunkumų rizikai. Susidūrę su galimybe, kad antrasis scenarijus pereis į trečiąjį, centriniai bankai gali leisti infliacijai gerokai viršyti 2%, užuot rizikavę sukelti gilią ekonomikos ir finansų krizę.

Taigi, trečiojo šio amžiaus dešimtmečio pradžios pinigų politikos trilema niekur nedingsta. Centrinių bankų laukia itin sudėtinga užduotis pasiekti kainų stabilumą, augimo stabilumą (be recesijos) ir finansinį stabilumą vienu metu.

Kaip šie scenarijai paveiks aktyvų kainas? Kol kas JAV ir pasaulinių įmonių akcijų kainų kritimas, stebėtas 2022 m., liovėsi, o obligacijų pajamingumas kiek krito – toks dėsningumas atitinka pasaulio ekonomikos minkštą nusileidimą, kai infliacija krinta iki siekiamo lygio ir išvengiama augimo susitraukimo. Be to, JAV nuosavybės vertybinių popierių, daugiausia technologijų bendrovių akcijų, kainas sustiprino triukšminga generacinio dirbtinio intelekto reklama.

Tačiau net trumpa ir paviršutinė recesija, ką ir kalbėti apie kietą nusileidimą, sukeltų reikšmingą JAV ir pasaulio įmonių akcijų kainų kritimą. Jeigu centriniai bankai užsimerktų, didesnės infliacijos lūkesčiai paskatintų ilgalaikį obligacijų pajamingumo augimą ir ilgainiui dėl didesnio diskonto faktoriaus, kuris būtų taikomas dividendams, pakenktų akcijų kainoms.

Nors smarkus uraganas pasaulio ekonomikoje dabar atrodo mažiau tikėtinas negu prieš keletą mėnesių, vis dar įmanoma, kad susidursime su tropikų audra, kuri gali padaryti rimtos ekonominės ir finansinės žalos.

Komentaro autorius – Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.