Šantažo įkaitai – valstybė ir piliečiai
Pasak ministrės pirmininkės, „problema yra aiškiai Seime“, todėl ji nemato reikalo ten tikrintis. Po gana arogantiško pareiškimo I. Šimonytė vėl pakartojo savo pozicijos nekeičianti – pirmiau reikia skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, o jei tam nebūtų pritarta, inicijuoti Vyriausybės atsistatydinimą.
Jai (irgi vėl) paantrino G. Landsbergis. Vakar jis pasitarti šiuo klausimu sukvietė parlamentinių partijų atstovus, tačiau jau ryte dauguma jų į kvietimą žiūrėjo skeptiškai ir dalyvauti neketino.
Konservatorių demaršo nelinkę palaikyti ir kai kurie jų partneriai valdančiojoje koalicijoje. Liberalų sąjūdžio (LS) valdyba, šeštadienį svarsčiusi TS-LKD prezidiumo priimtus sprendimus, nutarė, kad nemato pirmalaikių rinkimų kaip teisingo sprendimo.
„Manome, kad tai yra skubotas sprendimas, kad sprendžiama ne visai ta problema ir ne visai toje vietoje. Matyt, neketintume pritarti“, – sakė LS vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Eugenijus Gentvilas, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas, tikina, kad liberalai nepalaikys pirmalaikių rinkimų, o jei Vyriausybė atsistatydins, Liberalų sąjūdis toliau dirbs, bet nebūtinai šioje koalicijoje.
Opozicija tvirtina, kad Vyriausybė, siūlydama perkrauti visą valdžios sistemą, kratosi politinės atsakomybės dėl į skandalą įsivėlusių ministrų.
Kol kas toliau vyksta skirtingų tikslų turintys politiniai žaidimai, tad tikimybė, kad priešlaikinių rinkimų iniciatoriams pavyks surinkti būtinus 85 parlamentarų balsus kabo ant plauko.
Jei Seimas nepalaikytų pirmalaikių rinkimų paskelbimo, ministrė pirmininkė po NATO viršūnių susitikimo ketintų teikti savo atsistatydinimą. Atrodo, kad Vyriausybė, tiksliau, pirmiausia pati premjerė, vis dėlto trenks „mandatą“ ant stalo – apie tai byloja ir jos pasiryžimas neieškoti kito kandidato vietoj ministro krėslą palikusios Jurgitos Šiugždinienės. Jos pareigos perduodamos teisingumo ministrei, tiksliau, ne pareigos, o formalus paskyrimas. Kitaip tariant, Vyriausybė temps laiką iki vienokio ar kitokio Seimo sprendimo.
Konservatorių grasinimas atstatydinti Vyriausybę yra tikriausias šantažas. Papūsti lūpas dėl kelių į „čekiukų“ skandalą įklimpusių ministrų ir vaizduoti „nacionalinio sisteminio neskaidrumo“ aukas yra mažų mažiausiai nesusipratimas ar politinis nebrandumas.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai – konservatorių kuriama panacėja, turinti „perkrauti politinę sistemą“.
O juk niekas netrukdo politikams jau dabar priimti atitinkamus teisės aktus ir tobulinti savivaldybių tarybų narių atlyginimo modelį. Ne pro šalį būtų ir grąžinti lėšas į valstybės biudžetą, kaip, beje, pasielgė finansų ministrė Gintarė Skaistė: negalėdama pagrįsti dalies savo išlaidų dirbant Kauno miesto savivaldybės taryboje, nusprendė jai pervesti beveik 14.000 Eur.
Bet, matyt, konservatoriams kur kas ramiau ar paprasčiau nerti į krūmus, palikus šalikelėje visus rinkimų metu prižadėtus planus, reformas, galiausiai – įsipareigojimus rinkėjams.
Švietimo reforma jau palaidota, paskui ją gali nugrimzti ir bent porą metų žadėta mokesčių reforma, kurios metmenys radosi tik šį kovą. Mat visas tas įsisiūbavęs politinis šurmulys stabdo mokesčių sistemos peržiūrą, kurios kelias pirmyn ir taip nebuvo rožėmis klotas. Ir tai ne tik ir ne tiek valdančiųjų žadėto plano fiasko – mokesčių reformos atidėjimas gali nulemti ir dalies Lietuvai skirtų milijoninių išmokų iš specialiųjų europietiškų fondų įšaldymą.
Bet konservatoriams, regis, rūpi ne tai, jiems dabar svarbiausios yra savos ambicijos, kurias esą užgavo tiesos ir skaidrumo ieškotojai.
„Ir visoje šitoje istorijoje mes neišgirdome to, kas svarbiausia, – atsiprašymo. Lyg rinkėjai būtų privalėję ateiti patys ir visas tas ydingas sistemas kažkaip sutvarkyti, kad dalis politikų negalėtų švaistyti mokesčių mokėtojų pinigų. Kaip ir dabar rinkėjai turės ateiti į rinkimus ir viską išspręsti. O kas, jeigu neateitų?“ – LRT radijuje stebisi politologė Rima Urbonaitė.
VŽ nuomone, visas tas pastarųjų dienų konservatorių elgesys panašus į šantažą, kai įkaitais norima padaryti valstybę ir jos piliečius. O turint galvoje geopolitinius iššūkius ir ekonomikos recesiją, jis labiau panašus į, kaip mėgstama sakyti, galimai nusikalstamą.
Jei jis turėtų kokią nors tolesnę eigą, tai būtų neabejotina lietuvių, ukrainiečių ir NATO sąjungininkų išdavystė ir reikštų politinę savižudybę. Jeigu tokį sprendimą perša konservatorių partijos prezidiumas, eiliniai partijos nariai turėtų nedelsdami tai įvertinti, nes akivaizdžiai demonstruojama, kad politinė taryba yra kelių aikštingų vadukų pavojingoje įtakoje. Vadukų, pasiryžusių šalį įvelti į chaosą, – jie tai jau pradėjo daryti.
