Kokie dar pirmalaikiai rinkimai? Tai nerimta
Ne vieną dieną stiprėjęs vadinamasis „čekučių“ skandalas praėjusią savaitę pasiekė savo apogėjų, kai valdantieji konservatoriai, supykę ir sunerimę dėl raginimų trauktis net keliems ministrams, prabilo apie būtinybę „perkrauti visą politinę sistemą“, t. y. paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. O jeigu ši iniciatyva nesurinktų pakankamos paramos parlamente (tam reikia bent 85 Seimo narių balsų), tuomet esą būtų galima svarstyti visos Ingridos Šimonytės Vyriausybės atsistatydinimą.
Visi politinio proceso dalyviai dabar jau pripažįsta – savivaldos kompensacinių lėšų tvarkymo srityje tvarkos nebuvo daugelį metų. Tik kažkaip to niekas nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti, tyliai ir džiugiai naudojosi įstatyminėmis bei reglamentinėmis galimybėmis neskaidriai tuštinti vietinės valdžios kišenę – atsiskaitinėti už kurą po kelis kartus per dieną, mokėti dešimčia skirtingų kortelių, metų paskutinę dieną staiga įsigyti ne vieną kietąjį diską, dešimtis įmaučių arba USB raktų ir t. t.
Kažkodėl tik dabar, kai visuomenininkas Andrius Tapinas prapjovė tą votį ir iš jos ėmė veržtis bjauriai dvokiantys korupciniai pūliai, staiga visi praragėjo. Ir pažadėjo skubos tvarka įvesti tvarką.
Bet tuo pat metu politikai paradoksaliai prabilo ir apie visos Vyriausybės bei netgi Seimo atsakomybę.
Pats A. Tapinas šią situaciją palygino su įsižeidusio paauglio elgesiu – kai tėvai liepa susitvarkyti kambarį, jis teškia – aš išeisiu iš namų.
Konservatorių idėją jau šį rudenį „iš esmės perkrauti politinę sistemą“ ir pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje surengti pirmalaikius Seimo rinkimus jau sukritikavo jų koalicijos partneriai liberalai. Neteisinga, sako jie, individualius neskaidraus kompensacinių lėšų panaudojimo atvejus paversti kolektyvine atsakomybe ir perkelti Seimui.
Dėl konservatorių iniciatyvos pečiais gūžčioja ir politologai. Šią dirbtinai sukurtą, faktiškai tuščioje vietoje atsiradusią dramą jie, kaip, beje, ir liberalus valdančiųjų sparnas, siūlo spręsti kur kas racionaliau ir paprasčiau: perkrauti Vyriausybės sudėtį, net nekeičiant premjerės, tik daryti tai jau po NATO susitikimo Vilniuje; pripažinti sistemos, sukėlusios problemų, ydingumą; inicijuoti ir skubiai įgyvendinti jos reformą.
Spėjama, kad visa taip ir įvyks. Ir valstybė nesugrius.
Kita vertus, VŽ nuomone, valdantieji, tarp jų ir iš savivaldos gaunamų lėšų panaudojimą pagrįsti negebėjusią švietimo ministrę gana užsispyrusiai gynusi premjerė Ingrida Šimonytė, pasirinko pačią prasčiausią krizės valdymo strategiją, įsivarė save į kampą ir dabar bando ieško kaltų.
Tam tikra prasme kartojasi 2021 m. pabaigoje kilusi kalio tranzito krizės istorija, kai premjerė grasino atsistatydinti, jei kas palies užsienio reikalų ministrą.
Politinis vaikų darželis, ne kitaip. Tie visi įsižeidimų žaidimai visiškai nebrandūs ir nerimti.
Taip ir norisi šūktelėti – atsitokėkit, nustokit vaidinti „dramos karalienes“, apsivalykit viduje, pripažinkit padarytas klaidas, susitvarkykit problemų sukūrusią sistemą ir darbuokitės toliau, iki pat eilinių Seimo rinkimų po beveik pusantrų metų.
Tuo labiau, kad kai kurių pažadėtų darbų taip kol kas ir neužbaigėt. O pažadus dera vykdyti nevaidinant čia įsižeidusių nebrandžių paaugliukų.
Atsakinga politika nėra vaikų darželis ir negali į jį pavirsti.
