Savaime neišsispręs
Pasaulinė konkurencija siekiant pritraukti geriausius mokslininkus, kompiuterių inžinierius ir verslininkus, vyko visais laikais, tačiau pastaruoju metu šalys stengiasi pritraukti daug daugiau įvairių įgūdžių turinčių migrantų – nuo gamybos iki slaugos ir statybų. Jeanas-Christophe’as Dumont’as, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Tarptautinės migracijos skyriaus vadovas, leidiniui „Financial Times“ (FT) aiškina, kad vienas veiksnių, skatinusių šią tendenciją, yra didelis darbo jėgos trūkumas po pandemijos, taip pat didėjantis demografinis spaudimas daugelyje senėjančių šalių.
Esant visuomenės senėjimo tendencijai ir mažam gimstamumui, valstybės siekia užpildyti rinką visomis galimomis priemonėmis. Pavyzdžiui, Kanados vyriausybė ketina smarkiai didinti imigraciją, nes tikimasi, kad iki 2035 m. darbuotojų ir pensininkų santykis pasikeis nuo septynių ir vieno prieš 50 metų iki dviejų ir vieno. O Vokietija stengiasi pritraukti daugiau žmonių iš ES nepriklausančių valstybių. Ji nebegali pasikliauti vien darbuotojais iš Bendrijos, nes tokios šalys kaip Lenkija taip pat sparčiai sensta.
Pasak FT, pagal planuojamas reformas „galimybių kortelėje“ bus naudojama taškų sistema, kad kvalifikuoti žmonės galėtų lengviau persikelti į Vokietiją. Ši šalis taip pat nori sutrumpinti laiką, kurį žmonės turi pragyventi šalyje, kad įgytų pilietybę, ir panaikinti dvigubos pilietybės draudimą ES nepriklausantiems žmonėms. Australija taip pat pažadėjo reformų, kad jos imigracijos sistema taptų ne tokia sudėtinga ir patrauklesnė nuolatiniams kvalifikuotiems migrantams.
EBPO atstovas pabrėžia, kad vien leidimo atvykti žmonėms nepakanka – reikia jiems pasiūlyti patrauklų paketą: galimybę atsivežti savo šeimą, galimybę sutuoktiniui dirbti, sudaryti sąlygas tiems žmonėms jaustis pageidaujamiems ir pan.
Jungtinės Karalystės piliečiai, balsavę prieš „Brexit“, baiminosi, kad šalis taps izoliuota nuo ES. „Tačiau praėjusiais metais grynoji migracija pasiekė rekordinį lygį – apie pusę milijono žmonių. EBPO sudarytame šalių, kurios yra patraukliausios aukštos kvalifikacijos darbuotojams, reitinge Jungtinė Karalystė šovė į pirmąjį dešimtuką. Įspūdingiausia, kad visuomenė tam neprieštarauja. Pirmą kartą per visą apklausų istoriją 2022 m. daugiau žmonių pasisakė už tai, kad migracijos lygis išliktų arba net didėtų, o ne už jos mažinimą“, – rašo FT.
Politikai, norintys išlaikyti visuomenės pritarimą, turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos griežtos darbo užmokesčio ir darbo sąlygų apatinės ribos, kad migrantai nebūtų išnaudojami, kad gautų kokybiškas viešąsias paslaugas, o vietos gyventojai nesijaustų nuskriausti ekonomikos nuosmukio metu.
Imigracija grįžta ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Skaičiuojama, kad per pastaruosius 2,5 metų imigracija į Amerikos darbo rinką padidėjo 4 mln. darbuotojų, o darbingo amžiaus imigrantų skaičius pagaliau pasiekė iki pandemijos buvusį lygį. Tikimasi, kad tai lems spartų užimtumo augimą, o tai – gera žinia ne tik kovai su infliacija, bet ir ekonomikos augimui, verslumui. Apžvalgininkai pažymi, kad imigracijos didinimas yra vienintelis greitas būdas sustiprinti bet kurios šalies darbo jėgą, nepaisant to, kad į darbo rinką įtraukiama daugiau moterų.
Įdomumo dėlei: imigrantai sudaro 13,6% visų JAV gyventojų, tačiau jie įsteigia ketvirtadalį naujų įmonių. Pernai Amerikos imigracijos tarybos atliktas tyrimas parodė, kad 43,8% bendrovių iš „Fortune 500“ sąrašo įsteigė imigrantai arba jų vaikai.
Lietuvoje depopuliacija ryškina problemas ne vienoje srityje. Darbo rinka „nukraujavo“ dėl emigracijos, kuri pagilino ir mažėjančio gimstamumo krizę. Mokslininkai skambina pavojaus varpais, ir kasmet vis garsiau: Lietuvos demografinė padėtis ir perspektyva išlieka dramatiškai niūri. Dėl natūralios gyventojų kaitos kiekvienais metais prarandame 12.000–15.000 gyventojų, o tai reiškia, jog tam, kad 2050 m. mūsų šalies populiacija pasiektų turėtus 3 mln., per 26 metus turime padidinti bendrą gyventojų skaičių 260.000 žmonių. Vadinasi, tarptautinės migracijos saldo turi sudaryti ne mažiau kaip 25.000 žmonių.
Kurį laiką trūkstamas darbo vietas valdžioje esantys politikai mėgindavo „užtikrinti sudarę trūkstamų profesijų sąrašus“. Tačiau realiai darbo rinkai reikėjo kur kas daugiau ir įvairesnių darbuotojų, nei teoriškai skaičiavo biurokratai. Negana to, ilgą laiką iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai negalėjo čia atsivežti šeimų, be to, ir jie, ir darbdaviai turėdavo nueiti kryžiaus kelius, iki gaudavo vieną ar kitą leidimą. Tuo puikiausiai pasinaudojo kaimynė Lenkija, kur kas greičiau ir svetingiau priimanti imigrantus darbuotis.
Ir štai Lietuvai likimas davė netikėtą šansą – Ukrainos pabėgėlius. Gal skamba paradoksaliai, dar 3–4 metai tokios intensyvios imigracijos, ir turėtume taip geidžiamus 3 mln. gyventojų.
Ukrainiečiai jau senokai mielai rinkdavosi mūsų šalį dirbti ir užsidirbti. Prasidėjus Rusijos karinei invazijai, daugelis pabėgėlių ukrainiečių sąmoningai pasirinko Lietuvą: dėl to, kad čia jau dirbo jų šeimos nariai ar pažįstami, kad nesunkiai gali su vietiniais susikalbėti rusiškai arba angliškai ir kad lietuviai bei ukrainiečiai visada vieni kitiems jautė draugiškumą bei simpatiją.
Ir jie neapsiriko, nes Lietuva metė visas pajėgas, kad padėtų karo nuskriaustiesiems. Verslas irgi parodė brandą: ukrainiečiams ne tik suteikė būstą, rėmė juos pinigais, pasiūlė įvairiausių lengvatų, bet ir mielai priėmė dirbti.
Verslui naujos darbo rankos ir galvos iš tiesų padėjo nors iš dalies išspręsti darbuotojų trūkumo problemą. O ukrainiečiams leido pasijausti visaverčiais gyventojais, kurie išsilaiko ne iš paramos, bet užsidirba patys. Ne tik užsidirba, bet ir sąžiningai moka mokesčius: nuo karo Ukrainoje pradžios iki praėjusių metų pabaigos jie į šalies biudžetą sumokėjo 40 mln. Eur pajamų mokesčio.
Būtų sumokėję ir dar daugiau, jei netektų atsitrenkti į iškylančius biurokratinius barjerus. Kartu išryškėjo dar viena tendencija: nors į Lietuvą atvyksta daug aukštąjį išsilavinimą ir gebėjimų turinčių ukrainiečių, dažniausiai jie dirba kur kas mažiau kvalifikuotą darbą, nei sugebėtų. Priežastys gerai žinomos: aukštas kalbos žinių barjeras, kvalifikacijos pripažinimo peripetijos.
VŽ nuomone, jei Lietuva gavo šansą papildyti savo visuomenę naujais nariais, darbo rinką – darbščiais ir kvalifikuotais darbuotojais, būtų nedovanotina klaida lengva ranka numoti į tokias galimybes. Jei ukrainiečiams būtų pagerintos sąlygos dirbti pagal kvalifikaciją, išloštų visi: darbdaviai gautų reikalingų specialistų, ukrainiečiai uždirbtų oresnį atlyginimą, o tai reikštų ne tik į valstybės biudžetą sumokamus didesnius mokesčių, bet ir stipresnę integraciją mūsų šalyje. Ir nors didžioji pabėgėlių dalis netrokšta nieko labiau, kaip po karo grįžti į gimtinę, kai kurie jų galbūt apsispręs likti gyventi Lietuvoje, o tai mums padėtų spręsti ir demografinę problemą.
Kaip ir didinti Lietuvos BVP – neseniai Lietuvos bankas paskelbė, jog karo pabėgėliai, tikėtina, pernai sukūrė apie 400 mln. Eur pridėtinės vertės, iki 1% šalies BVP.
Kalbant apie depopuliacijos problemas, būtina priminti: jų turi ir kitos šalys, tačiau jos jau aktyviai šį uždavinį gvildena, Lietuva nuo jų skiriasi tuo, kad neturi aiškios ir koordinuojamos šios srities politikos.
Kaip rašė VŽ, šiandien dar turime galimybių tinkamai suvaldyti besiformuojančius katastrofinius demografinius procesus ir jų neigiamą įtaką darbo rinkai bei šalies socialinei raidai. Tačiau delsiant jų bus vis mažiau.
Beje, problema atsirado toli gražu ne vakar. Tai kas trukdė ir vis dar trukdo politikams sudaryti nacionalinį partijų susitarimą? Ir kodėl negalima, nenorima ar nesugebama Vyriausybės lygmeniu imtis centralizuoto demografinės politikos valdymo? Užsienio reikalų ministerijos įtraukimas į demografinių ir darbo rinkos politikos problemų sprendimą – neįmanoma misija?
