Kai darbo trokštantys specialistai – pašonėje
Tačiau prieš keletą metų padėtis ėmė kiek taisytis. Štai nuo 2019 m. migracijos balansas tapo teigiamas – imigravusiųjų skaičius viršijo emigravusių. Priežasčių – keletas.
Vis daugiau išvykusių iš Lietuvos pripažino, kad visur – gerai, bet namie yra geriausia. Užsidirbę pinigų ir įgiję užsienyje darbo patirties, jie grįžę kuria savo verslus ar nesunkiai įsidarbina bet kokioje įmonėje, nes darbdaviai tokių suprantančiųjų, ką reiškia dirbti ir užsidirbti, geidžia. O ir gyvenimo kokybė čia, namuose, kasmet vis geresnė. Kaip skelbia Eurostatas, Lietuva pagal BVP vienam gyventojui lenkia beveik visas ES šalis „naujokes“ ir užėmė 16-ą vietą tarp 27 ES valstybių.
Tačiau mokslininkai vis vien skambina pavojaus varpais ir kasmet vis garsiau – Lietuvos demografinė padėtis ir perspektyva išlieka dramatiškai niūri. Dėl natūralios gyventojų kaitos kiekvienais metais prarandame 12.000–15.000 gyventojų, o tai reiškia, jog tam, kad 2050 m. mūsų šalies populiacija pasiektų turėtus 3 mln., per 26 metus turime padidinti bendrą gyventojų skaičių 260.000 žmonių. Vadinasi, tarptautinės migracijos saldo turi sudaryti ne mažiau kaip 25.000 žmonių.
Lietuva – ne vienintelė šalis, susidurianti su tokiu demografiniu rebusu. Tačiau nuo kitų šalių skiriamės tuo, kad neturime aiškios ir koordinuojamos šios srities politikos. Neseniai Vilniuje depopuliacijos problemai skirtame forume prof. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius, atkreipė dėmesį, kad tokios politikos dabar reikia kaip niekada, nes Lietuvai likimas davė netikėtą šansą – Ukrainos pabėgėlius. Gal skamba paradoksaliai, dar 3–4 metai tokios intensyvios imigracijos ir mes turėtume taip geidžiamus 3 mln. gyventojų.
Ukrainiečiai jau senokai irgi mielai rinkdavosi mūsų šalį dirbti ir užsidirbti. Bet nuo praėjusių metų vasario 24 d. Rusijos sukelto karo viskas kardinaliai pasikeitė. Pabėgėliai pasklido po visą Europą ieškodami prieglobsčio ir pagalbos. Lietuva – ne išimtis. Daugelis ukrainiečių apsigyventi čia pasirinko sąmoningai: dėl to, kad čia jau dirbo jų šeimos nariai ar pažįstami, kad nesunkiai gali su vietiniais susikalbėti rusiškai arba angliškai ir kad lietuviai bei ukrainiečiai visada vieni kitiems jautė draugiškumą bei simpatiją.
Ir neapsiriko, nes Lietuva metė visas pajėgas, kad padėtų karo nuskriaustiesiems. Verslas irgi parodė brandą: ukrainiečiams ne tik suteikė būstų, rėmė juos pinigais, pasiūlė įvairiausių lengvatų, bet ir mielai priėmė dirbti.
Žinoma, netruko susiburti ir amžinų skeptikų choras, rėkiantis, kad ukrainiečiai atima darbo vietas iš vietinių. Bėda ta, kad patys tų darbo vietų užimti visai nesiveržia. O verslui naujos darbo rankos ir galvos iš tiesų padėjo nors iš dalies išspręsti darbuotojų trūkumo problemą.
O ukrainiečiams leido pasijausti visaverčiais gyventojais, kurie išsilaiko ne iš paramos, bet užsidirba patys. Ne tik užsidirba, bet ir sąžiningai moka mokesčius: nuo karo Ukrainoje pradžios iki praėjusių metų pabaigos jie į šalies biudžetą sumokėjo 40 mln. Eur pajamų mokesčio.
Būtų sumokėję ir dar daugiau, jei netektų atsitrenkti į iškylančius biurokratinius barjerus. Tai patvirtino ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atliktos anoniminės ukrainiečių apklausos, kurioje dalyvavo 3.862 darbingo amžiaus pabėgėliai iš Ukrainos, duomenys.
Beveik kas antras respondentas nurodė turintis darbą, o apie 20% jo neturi, bet norėtų dirbti. Kalbos barjeras, kvalifikacijos trūkumas ar logistikos iššūkiai buvo nurodyti kaip pagrindinės priežastys, kodėl nepavyksta susirasti darbo.
Nuo karo pradžios išryškėjo dar viena tendencija. Nors į Lietuvą atvyksta daug aukštąjį išsilavinimą ir gebėjimų turinčių ukrainiečių, dažniausiai jie dirba kur kas mažiau kvalifikuotą darbą, nei sugebėtų. Priežastys gerai žinomos: aukštas kalbos žinių barjeras, kvalifikacijos pripažinimo peripetijos.
Šiuo metu, kovo 27 d. duomenimis, šalyje dirba 23.831 ukrainietis. Užimtumo tarnyba nurodo, kad aukštos kvalifikacijos reikalaujančiuose darbuose dirba vos 8,1% jų. Tai – logistikos ir pardavimų vadybininkai, sveikatos, mokymo, IT, fizikos inžinerijos, teisės, socialinės srities ir kultūros specialistai.
Vidutinės kvalifikacijos reikalaujančius darbus atlieka 67,7% ukrainiečių, o 24,3% jų dirba žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotus darbus. Tai atspindi ir atlyginimai: ukrainiečių vidutinis bruto darbo užmokestis – 1.020 Eur/mėn, kai Lietuvoje – 1.900 Eur.
Darbdaviai tvirtina, kad mielai šios šalies gyventojams patikėtų atsakingesnius darbus, tačiau neretai pasiklysta tarp institucijų, kurioms reikia pateikti įvairių dokumentų, kad gautų kai kurioms specialybėms reikalingus leidimus. Reikia ieškoti būdų, kad tie specialistai, kurie turi žinių ir patirties, sklandžiau įsilietų į darbo rinką, gautų darbą, atitinkantį jų kvalifikaciją.
Beje, yra ir kuo pasidžiaugti. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos naujausiais duomenimis, Lietuva yra tarp keturių Europos valstybių, kuriose darbingo amžiaus ukrainiečių užimtumo rodiklis 40%. Tai – didžiausias ukrainiečių įsitraukimas į priimančių šalių darbo rinkas visame žemyne. Kitos panašius rodiklius šioje srityje pasiekusios šalys yra Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir Estija.
Tačiau VŽ primena, kad kiekybė nereiškia kokybės. Jei būtų pagerintos sąlygos dirbti pagal kvalifikaciją, išloštų visi: darbdaviai gautų reikalingų specialistų, ukrainiečiai uždirbtų oresnį atlyginimą, o tai reikštų ne tik į šalies biudžetą sumokamus didesnius mokesčių, bet ir stipresnę integraciją mūsų šalyje. Ir nors didžioji pabėgėlių dalis netrokšta nieko labiau, kaip po karo grįžti į gimtinę, kai kurie jų galbūt apsispręs likti gyventi Lietuvoje, o tai padėtų spręsti ir demografinę problemą.
Kaip ir didinti Lietuvos BVP – pirmadienį Lietuvos bankas paskelbė, jog karo pabėgėliai, tikėtina, pernai sukūrė apie 400 mln. Eur pridėtinės vertės – iki 1% šalies BVP.
VŽ nuomone, šiandien dar turime galimybių tinkamai suvaldyti besiformuojančius katastrofinius demografinius procesus ir jų neigiamą įtaką darbo rinkai bei šalies socialinei raidai. Tačiau delsiant jų bus vis mažiau.
Pirmasis neatidėliotinas žingsnis galėtų būti nacionalinis politinių partijų susitarimas ir centralizuotas demografinės politikos valdymas Vyriausybės lygmeniu. Specialistai vienu balsu tvirtina, kad verkiant reikalingas aktyvus ir tinkamai koordinuojamas Užsienio reikalų ministerijos įtraukimas į demografinių bei darbo rinkos politikos problemų sprendimą, kurio dabar pasigendama.
Formuojant demografinę politiką nederėtų užmiršti ir reemigrantų bei emigrantų karjeros valdymo kompetencijų ugdymo, kryptingo ir finansiškai aprūpinto talentų pritraukimo priemonių.
Kitų šalių patirtis byloja, kad imigracija neabejotinai kelia visuomenėje įvairių įtampų dėl kultūrinių skirtumų, žinių stokos, mitų ir ne visada geros asmeninės patirties, kurią neretai lydi ir didesnis žiniasklaidos dėmesys šiai temai. Tad, atsižvelgiant į silpną visų mūsų valdžių viešąja komunikaciją, vertėtų ne tik ugdyti toleranciją atvykėliams visuomenėje, bet ir skirti daugiau dėmesio kryptingam antiemigracinių nuostatų formavimui dar mokyklose. Užmiršus šį aspektą, tikėtinas demografinės politikos fiasko.
