La!svės favoritizmas
Bet vertinant pastarosios savaitės įvykius verta kalbėti ne vien apie nepotizmą, bet ir apie kronizmą. Nors dažnai nepotizmui priskiriame ir šališką draugų ar gerų pažįstamų paskyrimą, tačiau siekiant aiškiau atskirti šališkumą pagal giminystės ir draugystės linijas, vartojama kronizmo (angl. crony – senas draugas ar bičiulis) sąvoka, kuri labiau paplitusi politinėse institucijose. Dažnai politines pozicijas užimantys asmenys į įvairias politines pareigas skiria sau palankius asmenis, nes ieško paramos savo pasiūlymams, siekia įgyti didesnę galią ar tiesiog nori už kažką atsidėkoti.
Tačiau valstybės institucijos nėra kokia nors partinė nuosavybė. Jas per demokratinių rinkimų mechanizmą konkrečioms politinėms jėgoms valdyti patiki piliečiai. Nors antikoje aukštų pareigų suteikimas giminaičiams ar artimiems asmenims buvo aiškinamas kaip atsidėkojimas už ištikimybę ir buvo laikomas natūraliu dalyku, šiuolaikiniame pasaulyje yra labiau siejamas su autoritariniais ar totalitariniais režimais. Išskirtinis kronizmo ir nepotizmo bruožas – lojalumo ir pataikūniškumo viršenybė prieš efektyvumą ir teisingumą. Rezultatas – neefektyvus valdymas, korupcija, stiprus tai matančių piliečių bejėgiškumo ir neteisybės jausmas, gabesnių žmonių diskriminacija. Toks reiškinys skatina visuomenės individų nusivylimą, kurį neretai lydi emigracija.
Savų protegavimo reiškinys, ypač išsikerojęs sovietinėje sistemoje, bandė mutuoti ir Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Per vyresnės kartos politikus jis ypač gerai bujojo valstybės valdomose įmonėse ir savivaldoje, net gavo skambią miškų graužiko „bebro“ etiketę. Apmaudu, kad benykstantį ir su moderniomis bei demokratinėmis vertybėmis sunkiai sietiną reiškinį bando reanimuoti ta karta ir ta politinė jėga, kuri gimė ir užaugo jau laisvoje Lietuvoje. Paviešinus istoriją apie „Lietuvos geležinkelių“ (LTG) grupės konkurso užimti korporatyvinių reikalų direktoriaus pareigas imitaciją, koktu buvo klausytis viešų jaunų žmonių ir pareigūnų nenuoširdžių išsivartymų apie politinę nekaltybę ir viešai išduodamą artimą draugystę mainais į draugės-ministrės gelbėjimą. Kaip paaiškėjo, susidūrėme su įžūlia po kelias ministerijas ir organizacijas pasklidusia chebra, įsivaizduojančia, kad yra išskirtinė ir galinti sau leisti valstybės tarnybą paversti privačiu uabu. Visa jų viešoji komunikacija bylojo tik vieną, kad mes, nepatenkantys į išrinktųjų klasiokų gretas, tesame tokie neišvengiami kvaili statistai jų šlovingo gyvenimo tarpsnyje, kuriems gali vartalioti ką panorėjęs.
Ministrė, nueinantis viceministras ir jo sutuoktinė bei pati bendrovė griežtai neigia, kad būta kažkas neteisėto. Jų šalininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje istorijoje nėra jokių nepotizmo įrodymų, kad konkursas buvo surengtas pagal geriausias tarptautines praktikas, užtikrinančias skaidrumą, kad jame dalyvavo daugiau kaip trys dešimtys pretendentų, kad A. Belickaitė yra tikrai gerai vertinama komunikacijos specialistė, kuriai nereikia jokio protegavimo siekiant lipti karjeros laiptais.
Pasak jų, Lietuvos įstaigose ar valstybės valdomose įmonėse yra tūkstančiai darbuotojų vien įvairiose vadovaujančiose pareigose, todėl būtų tiesiog neįmanoma užtikrinti, kad niekas nebūtų susijęs giminystės, draugystės ar dar kokiais kitais ryšiais su politikais ar valdininkais.
Tačiau, panašu, kad išsivartyti nelabai pavyko, nes neįvertinti statistai reikalauja tinkamo grupės draugų įvertinimo.
Nors iš užimamų pareigų pranešė pasitraukiąs ir „laisviečių“ deleguotas ekonomikos viceministras Vincas Jurgutis, ir „Lietuvos geležinkeliuose“ (LTG) korporatyvinių reikalų direktore įsidarbinusi jo sutuoktinė Agnė Belickaitė, kuri taip pat yra ir ekonomikos ministrės, Laisvės partijos vadovės Aušrinės Armonaitės bičiulė, šioje pagarsėjusioje istorijoje lieka daugybė neatsakytų klausimų. Juos paaštrina prezidento Gitano Nausėdos išsakytas raginimas ministrei A. Armonaitei atsistatydinti.
Į kai kuriuos, bet tik į kai kuriuos, iš tų klausimų pabandys atsakyti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), kuri jau paskelbė, kad nepaisant deklaruotų V. Jurgučio ir A. Belickaitės pasitraukimų, tirs, kaip LTG vyksta konkursai į atsakingas pareigas.
Norisi viltis, kad VTEK sugebės tinkamai ir kruopščiai ištirti visas šios istorijos aplinkybes.
Šioje istorijoje jau įžiūrima ir garsiosios „Santa Barbaros“ elementų – Laisvės partijos adoruotojai pastebi, kad šią skandalingą istoriją paviešino įtakingas žurnalistas Edmundas Jakilaitis , kurio žmona irgi dalyvavo tame pačiame konkurse ir pralaimėjo A. Belickaitei. Bet gal geriau jau taip, nei nutylėti ir nepastebėti visuotinai reikšmingos situacijos. Tikėtina, kad pastarasis aspektas, o ne pralaimėjimo kartėlis, buvo tikrasis akstinas viešumui, nes priešingu atveju juk partizaniškai miną po „Lietuvos geležinkeliu“ galima buvo susprogdinti dar iki kandidatų atrankos.
Kovos su korupcija ekspertai užsimena, kad ši įtarimų nepotizmu istorija atskleidė tam tikras ilgalaikes votis kovoje už skaidresnę ir teisingesnę politinę sistemą bei valstybės tarnybą. Esą vykdant konkursus į aukštas pareigas nepagalvojama apie galimas protekcionizmo ar nepotizmo regimybes, kokiais būdais tai galėtų būti užkardyta, ar kas nors turėtų nusišalinti ar deklaruoti interesą ir t. t.
VŽ nuomone, ši istorija privalo tapti pamoka visiems: įstatymus leidžiantieji politikai turėtų kritiškiau pažiūrėti, ar nederėtų dar labiau detalizuoti, kaip išvengti tokių situacijų, kai į įvairias atsakingas pareigas kandidatuoja kitų tarnautojų antrosios pusės, tolimesnės giminės, klasiokai, asmeniniai draugai ir t. t., o būsimiems konkursų dalyviams būtina pagalvoti, kokios bus dalyvavimo pasekmės, ypač ar nėra aplinkybių, kurios gali ateityje sukelti problemų bei įtarimų dėl sklindančių itin neskanių kvapų. Galu gale dar yra (ar turėtų būti) ir sveika politinė nuovoka, kurią pasitelkus galima nesunkiai įveikti raudonų linijų labirintus. Aišku, jeigu gebama ją derinti su išsiugdytu padorumu.
Ši istorija prašosi ir premjerės įvertinimo – kaip ne kaip į ją įsivėlę du jai pavaldūs ministrai, kurie mums jau pademonstravo savo nebrandų požiūrį į tai, kas bebro dantimis graužia valstybės vertybinį pamatą. Užduotis ne tokia jau paprasta, nes, tikėtina, nuo jo gali priklausyti trapios koalicijos likimas Seime. Žinia, komjaunuoliško amžiaus jaunimas, pademonstravęs politinės išminties stygių, nelabai pasižymi ir diplomatiškumu, tad bus linkęs garsiai trankyti durimis. Pagunda tai padaryti kuo teatrališkiau gali kilti ir iš supratimo, kad po tokių pasirodymų tikėtis kokių nors rezultatų artėjančiuose Seimo rinkimuose būtų labai naivu.
