Na, gerai: sakykime, asmuo deklaruoja tokį biografinį ryšį (beje, o kaip tiems, kurie JAU dirba valstybės tarnyboje ar įmonėje, kai į ją paskiriamas kokiu nors politinio pasitikėjimo pareigūnas, kuris kažkada buvo tavo klasiokas ar kursiokas, bendrabučio sugėrovas ar treniruočių partneris? Irgi skubiai deklaruoti tokią “priklausomybę” ar palaidoti siektos karjeros viltis iki kol anas paskirtasis numirs arba jo partija prakiš rinkimus?). Ir ką? Tokius ryšius deklaravusius pašalinti iš konkurso? O gal jiems avansu įraityti neigiamą balą, smarkiai sumažinantį galimybes laimėti konkursą? Ar tikrai tokios at panašios praktikos būtų pagrįstos įstatymais? Derėtų su LR Konstitucijos 29 straipsniu, įtvirtinančiu draudimą varžyti žmogaus teises ar teikti jam privilegijas “dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”?

šiaip drausti negalim, bet reikia sukurti tokią aplinką, kuri duotų skaidrumą ir pasiųstų aiškią žinią - turintys ryšį neturi eiti į jokius konkursus, kol jų "ryšininkai" sėdi ministrais ir vicikais. Galim whataboutinti apie žmogaus teises, "nieko blogo nepadariau" ar "o kiti irgi vagia". Taškas.

Taip ir neatsakėte, kaip toji “aiški žinia” būtų pasiųsta, jeigu konkursų komisijų nariai vadovautųsi Konstitucija ir įstatymais. O ne “whatabout” pobūdžio fobijomis ar “kaltumo prezumpcijomis”. (Beje, jeigu dėl tokių komkursų laimėjimo ar net dalyvavimo juose atsakomybė grėstų ministrams bei jų vice-, tai neatmestina, kad kai kam gali atsiradti netgi papildoma pagunda juose dalyvauti ir laimėti: jeigu turi kitas politines pažiūras, nei buvęs klasiokas ar kursiokė, jeigu jis/ ji kažkada buvo tau “užlipę ant nuospaudos”, o gal tavo simpatiją nuvilioję….😀).

na ką, miela prezumpcija, pavarom strawman sąmokslo teorijų ir kas gali paneigti lygio argumentų ;-) tai gal jau užteks, baigiam.

Tikrai, reikia baigti, nes matosi, kad vengiate atsakyti į konkretų klausimą: kaip toji “aiški žinia” būtų pasiųsta, jeigu konkursų komisijų nariai vadovautųsi Konstitucija ir įstatymais (o ne “whatabout” pobūdžio fobijomis ar “kaltumo prezumpcijomis”).

krepkitės gal į KT, ten jums viską išaiškins ;-)

Kauno savivaldybėje tą nepotizmą kauniečiai išsirenka patys pastoviai -- tiek patį merą, tiek ir jo gimines tarybos narius ;) Šiuo atveju, žymiai per daug "atsitiktinumų" sukrito į vieną vietą: klasės draugė + grupiokė VU + "nepriklausoma konsultantė" Laisvės Partijai + vyras viceministras. Jeigu būtų tik kažkuris vienas dalykas, kaip pvz. klasiokė, kaip jūs čia mėginat teigti, tai niekas nieko ir nesakytų. Bet yra kitaip. O tarnybos jau yra, kurios turi sužiūrėti tokius dalykus. Pamėginkit į VSD darbinits ir bent vienos detalės apie savo gyvenimą nepateikti, kai jūsų neproteguoja kas nors -- gausit skambutį iškart apie tai. Krūvis toms tarnyboms irgi nėra kažkoks kosmiškai didelis, nes "kažkodė", visad tie bebrai lenda tik į aukšto rango, gerai apkomakas pareigas, arba ten, kur galima "nusukt" bapkių. Eiliniais darbuotojais į ministerijas neina, nes neapsimoka :) Tai ten nėra labai ir ko tikrint, nes net jeigu įsidarbina, nėra kažkokios galimybės daryt poveikį sprendimams, kadangi jų nepriiminėji elementariai.

Tai viskas ok jeigu to valytojo kompetencija yra aukstesne uz kitu, konkurse dalyvavusiu. Nera OK kai atvirai yra proteguojamas akivaizdziai menkesnes kvalifikacijos kandidatas vien del to, kad jis yra "is chebros". Tik, aisku, siais laikais niekas atvirai neproteguoja. Sukuria atitinkamas konkurso salygas ir pan. Paziurekite i tas salygas i bent kiek aukstesne valstybes tarnautojo pozicija. Visos jos parasytos konkreciam is anksto zinomam kandidatui.

gal jau baikit mojuoti savo sukurtom šiaudinėm baidyklėm, kurios neturi nieko bendro su realybe.

"Eiliniais darbuotojais į ministerijas neina, nes neapsimoka :) Tai ten nėra labai ir ko tikrint, nes net jeigu įsidarbina, nėra kažkokios galimybės daryt poveikį sprendimams, kadangi jų nepriiminėji elementariai." Tai reikalas toks, kad ėjo ne į ministeriją, o į įmonę, kurios akcijų paketą valdo valstybė. Tai dabar visiems kurie darbinasi bet kokioj valstybinėj imonej ziuret ar 100- ios eiles pusbrolis nera ministerijos klerkas?

Kas čia per selektyvaus aklumo išraiška? Gi pats puikiai žinot ir suprantat, kad: a) ėjo į valstybei PAVALDŽIOS įmonės aukštas vadovaujamas pareigas, dėl to esmė nekinta lyginant su ministerija; (nežinau, kodėl sąmoningai tai praleidot) b) kalba eina ne apie "100-osios eilės pusbrolį" kaip čia každodėl bandot deflektuot, o apie per visus galus tiek su LP, tiek su ministerija susijusią kandidatę, kaip ir parašyta komentare, į kurį atsakot. Vėlgi, vaizdas liejasi ties tom vietom, kurios neparankios argumentui, ar kas yra?

As kaip pilietis, noreciau aiskiu taisykliu ir aiskaus. Nes dabar jos kaip ir neegzistuoja. O tas vertinimas, galbut susije su kazkuo, o tas galbut susijes su tuo. O susijes nes abu dirba valstybes sektoriuje. Cia bet kam pritaikyti galima. Yra 100 000 tukstanciu šeimu LT kur vyras dirba vienoj valstybinej istaigoj, o zmona kitoj. Tai juos visus atleidziam? Gal ir nieko. Verslui darbuotoju paduosit. Tik ar veliau patys dziaugsites, jei vyras gydytojas, o zmona mokytoja. Abu valstybiniame sektoriuje.

Nuoširdžiai atsakykite -- jūs skaityti ir suprasti tekstą mokate? Nes susidaro įspūdis, kad ne.

Kurios dalies aš (Jūsų manymu ) nesupratau?!

P.s. Jūs painiojate pavaldumą su akcijų savininku. Jeigu aš esu įmonės savininkas, nei generalinis direktorius nei bet koks įmonēs darbuotojas man nepavaldūs. Man tik atskaitingas generalinis direktorius dėl įmonės rezultatų. Ir teisiškai nurodyti direktoriui daryti taip ar kitaip aš negaliu. Jeigu Jūs turit savo verslą, tai laikas būtų tą suprast.

Jūs nei į vieną komentarą atsakydamas neįvertinot aplinkybių visumos, kurią išdėsčiau, turbūt, pirmame savo komentare (arba ignoratovot). Vis postringavot apie šimtus tūkstančių kažkaip atsitiktinai vos vos susijusių Lietuvos šeimų, nors kalba eina apie kone maksimalaus lygio ryšius, kai juos sudedi į krūvą. Ar galite nustoti tai ignoruoti? Kitas dalykas: pavaldumo santykis, kai kalba eina apie įmones, kurių akcininkė yra valstybė ir už kurias vienaip ar kitaip atsakinga ministerija -- yra kitoks nei privačiame sektoriuje, kadangi ta pati ministerija ženkliai prisideda prie erdvės, kurioje įmonė manevruoja, reglamentavimo.

Būtent todėl, kad Jūsų ir didžiosios daugumos Lietuvoje požiūris į tą patį UAB yra skirtingas, atsižvelgiant į nuosavybės tipą, todėl visuomet laikiausi nuomonės, kad visas valstybines įmones reikia privatizuoti pilnai arba palikti tik 11 proc. akcijų valstybei. O atsakymas, kurį aš bandau iš jūsų išpešt,- Kokia tvarka turi būti, kad tokio dalyko kokiu jūs piktinatės,- nebūtų? Nes dabar nėra tokios tvarkos ir bet koks teismas gavęs to žmogaus ieškinį dėl žalos, patirtos per neadekvatų politinį spaudimą privačiam asmeniui,- tą žalą patenkins. Jeigu ten būčiau aš, - eičiau iki EU žmogaus teisių teismo, bet savo pasiekčiau. Čia pakliuvot ant kuklaus žmogaus. Dėl to pasidavė spaudimui, kuris nei pelnytas nei adekvatus.

Jūs ir vėl mezgat naują giją, krypstančią nuo temos bei ne tik originalių klausimų, bet ir tų, kurie iškelti komentare, į kurį tiesiogiai atsakot. Gerbiu, kad turit savo nuomonę, bet neketinu toliau žaisti. Laiko švaistymas.

Aš liksiu prie savo. Jeigu didžiajai daliai visuomenės netinka, kad valstybinės įmonės ( nepainioti su valstybinėm įstaigom) tvarkosi pas save savo personalo ir darbo organizavimą atsižvelgdami į rinką,- tuomet kelias vienintelis. Visas valstybines įmones parduoti privatiems investuotojams. O gautus pinigus visuomenė gali ir pravalgyti. Jei nori.

nepykite, o kur taip gerai išmokote neigti problemą whataboutizmais ir kaltinti ją keliančius davatkizmu? kurie beje yra loginio argumentavimo užribis, klestėjęs sovietmečiu ir naudotas, kai tik kas nors užduoda nepatogų klausimą.

Mauras per daug sudetingai parase, galima ir paprasciau - jei tavo vyras viceministras, siukstu neik i valstybines imones. Ir viskas, paprasta kaip 2x2. Valstybiniu imoniu nera daug, todel s[pecialistams tas problemu neturetu sudaryti. O jei esi jaunasis bebras, tai ko piktintis?

ačiū, mintis būtent tokia, kad sąmoningas žmogus neturi eiti ten, kur atsiranda konflikto regimybė, ir nesidangstyt jokiom prezumpcijom ar "nieko blogo nepadariau, jie patys mane pasirinko!" (primena tokį sovietmečio filmą kur jauna sukompromituota dama šaukia "nie vinavataja ja, on sam prišol!"). Stebina gebėjimas jaunųjų laisvės šauklių bebrizmo problemą taip išpūsti ir suabsoliutinti iki nesąmonių, kad ji staiga tampa neišsprendžiama - nors sprendžiama paprastai, ap(si)ribojant ir tas ap(si)ribojimas konkrečiu atveju, kurių labai nedaug, galioja tik tam tikroms kelioms įmonėms.

Nepykstu, dargi šypsausi, nes kaltindamas kitus "whataboutizmu", tiesiog demonstruojate norą pabėgti nuo konkrečių atsakymų į konkrečius klausimus. Tai irgi, beje, gebėjimas klestėjęs sovietmečiu: jis buvo vadinamas "atsirašinėjimu" (kai į konkretų užklausimą buvo atrašoma "non sequitur" tekstu). Siūlymai "samoningai neiti ten, kur atsiranda konflikto regimybė" tinka ir mano aukščiau išvardintiems atvejams, į kuriuos konkrečiai atsakyti vengiate (vietoje to griebdamasis "senos geros" praktikos: demagogijos). Kaip jau rašiau, grindžiant tuo čechovišku "kad tik kas nors tokio nebūtų", labai priartėtume prie sovietmečio asmens pasirinkimo ribojimų (dalis kurių irgi buvo grindžiama giminystės ryšiais). Nežinau tų konkursų į valstybines įmones organizavimo bei kandidatų atrankos principų, bet jei juos vykdo komisijos, tai gal reikėtų tiesiog tobulinti tuos principus (pvz. centralizuojant kandidatų vertinimą bei atranką, t.y. nepaliekant to pačiai institucijai? a la stojančiųjų į universitetus konkursinė atranka per LAMA, o ne pačiame universitete). Užuot a priori metus kaltinimus visiems institucijos komisijos nariams nesąžiningumu, korumpuotumu ir tarnavimu nepotizmui.