Bankų pelnai solidarumui: neramioje girioje laigančio briedžio dalijimasis

„Verslo žinios“ šioje iniciatyvoje girdi ir pripažįsta, kad argumentų turi abi pusės, tačiau norėtų praplėsti diskursą.

Pirmiausia, išteklių požiūriu. Kadaise visiems žinomas banko ekonomistas socialiniuose tinkluose sukėlė vajų karštų reakcijų retoriniu klausimu „bankomatas kieno“?

Grįžkime prie klausimo iš kitos pusės – indėliai kieno? Ne banko, ne Finansų ministerijos (nors viešojo sektoriaus indėlių bankuose yra, ne jie sudaro didžiąją masę) ir juo labiau ne Lietuvos banko.

Praėjusių metų pabaigoje bankų sistemoje buvo 11 mlrd. Eur daugiau indėlių, nei išduota paskolų. Gerbiamieji, patys ir sunešėme. Išteklius, kuris bankams nebuvo reikalingas, lėmė žemas jų veiklos sąnaudas, tuo metu kredituojama buvo su išaugusiomis EURIBOR palūkanomis, kurias lėmė su infliacija kovojančio ECB pinigų politika.

Jeigu turime nors kiek verslumo pajautimo, patys išnaudotume situaciją, kai paslauga brangsta, o kaštai – vis dar žemi. Natūralu, bankai tai ir atliko.

Tačiau kitoje paklausos–pasiūlos pusėje logika ir sveikas protas atsisako veikti. Gerbiami indėlininkai, jūsų išteklius buvo nereikalingas, bet vis tiek tempėte infliacijos graužiamus pinigus į bankus ir laikėte už nulines ar artimas nulinėms palūkanas. O paskui teko su pavydu stebėti, kaip kredito įstaiga generuoja dvigubai augantį pelną.

Juk patys ir nupenėjome:

a) iš palūkanų sąnaudų pusės – neprašomai tempdami indėlius.

Kodėl? Vėl iškyla nuvalkiota tema apie žemą „finansinį raštingumą“. It tas užsispyręs „Verslo klasėje“ aprašytas tarpukario lietuvis, tempiantis niekam nereikalingus obuolius į turgų Latvijoje, nors ekonomiškai naudingiau būtų obuolius išversti pakelės griovyje, šiandienos namų ūkis neieškojo optimalių taupymo ir investavimo sprendimų.

b) iš palūkanų pajamų pusės – ECB suskubus kovoti su infliacija, nulemta pirmiausia karo Ukrainoje ir energetikos krizės, ir keliant palūkanas.

Būkime teisingi – jeigu ne centriniai bankai, gerai dabar nesilaikytų ne tik bankai, bet ir Lietuvos verslai bei namų ūkiai.

Tačiau yra įvykių plėtočių, kurių fone nereikalingieji indėliai gali pasirodyti kitoje šviesoje. Pagiežingesnieji prisimena 2008 m., kai didieji Švedijos bankai atitraukė finansavimą ir pačiu karščiausiu metu Lietuvos verslas ir namų ūkiai neteko priėjimo prie taip reikalingų kreditų. Šįkart situacija yra kardinaliai kitokia. Per praėjusią finansų krizę Lietuvoje veikiantys švedų grupių kontroliuojami didieji bankai buvo itin priklausomi nuo išorės finansavimo. Šįkart – nuo vidaus rinkos suneštų indėlių. Taigi Lietuvos likvidumo pozicijos ir galimybės kredituoti – mūsų pačių rankose.

Minimas perteklinis likvidumas, dėl kurio susidarė vadinamieji „nelaukti“ bankų pelnai, gali išeiti į gera šių dienų kontekste.

Šių dienų kontekste vykstančios diskusijos apie papildomą apmokestinimą gali greitai prarasti aktualumą ir po neilgo laiko atrodyti paikai. Diskusijos apie pelno perdalijimą gali pavirsti diskusijomis apie bankų gelbėjimą.

Pastarosios savaitės parodė, kokia trapi ir greitai kintanti gali būti situacija finansų sistemoje. Dar savaitės pradžioje „Credit Suisse“ vadas kalbėjo, girdi, kažkokio „Silicon Valley Bank“ griūtis tėra lokali ir jau suvaldyta, o pats šveicarų bankas yra stipriai kapitalizuotas. Tepraėjo kelios dienos ir „Credit Suisse“ su dėkingumu skolinosi 50 mlrd. CHF iš šalies centrinio banko.