R. Vilpišauskas. Stabilumas ir kaita savivaldos rinkimuose

Kovo 5 d. Lietuvoje įvykusių savivaldos rinkimų rezultatai jau yra plačiai aptarti ir pagrindiniai faktai apie juos žinomi. Vienas iš jų – 26, o tai yra daugiau nei 40%, merais dirbančių kandidatų buvo perrinkti jau pirmajame ture. Kaip teigia apžvalgininkai, ilgamečiai savivaldybių vadovai beveik visur išsaugojo pozicijas, o Utenos rajono atvejis gali būti laikomas išimtimi, patvirtinančia taisyklę.

Kaip interpretuoti tokį rinkėjų – o šiemet jų aktyvumas buvo santykinai didelis (beveik 49%) – balsavimą už stabilumą? Politikai ir analitikai paprastai pateikia du aiškinimus. Perrenkami merais politikai ir jų rėmėjai, žinoma, akcentuoja padarytus darbus, kuriuos įvertinę žmonės balsuoja už stabilumą. Turbūt geriausias tai iliustruojantis pavyzdys yra Kauno mero komentarai, akcentuojant įgyvendintus infrastruktūros projektus Kaune.

Analitikai dažnai pateikia kitą priežastį – merais dirbantys ir tarybose daugumos palaikymą turintys politikai dažnai turi daugiau administracinių išteklių, kuriuos gali išnaudoti sau viešinti. Tam irgi dažnai naudojamas Kauno pavyzdys, bet dar geriau tinka tokios mažesnės savivaldybės kaip Druskininkai, kur viešose diskusijose apskritai retai išsakoma kritika vykdomai politikai.

Tačiau tokios interpretacijos pateikia naujų įdomių klausimų. Jei rinkėjai balsuodami už valdančiųjų savivaldoje perrinkimą taip atsilygina už gerus darbus, vadinasi, jie iš esmės yra patenkinti ekonomine ir socialine savo savivaldybės padėtimi. Tokiu atveju ar nevertėtų kritiškai permąstyti tezės apie dvi (ar daugiau) Lietuvas – skirtį tarp turtingo Vilniaus ir likusios Lietuvos? Galbūt politinis stabilumas yra ženklas, kad augant ekonomikai bei investuojant ES lėšas ekonominė situacija regionuose gerėja, nes rinkėjai neprotestuoja prieš vykdomą politiką (arba už problemas atsakinga laiko nacionalinę valdžią)? Žinoma, reikėtų atlikti išsamų tyrimą apie tai, kaip svarbiausi ekonominiai ir socialiniai rodikliai siejasi su merų rinkimų rezultatais, kad galima būtų tvirčiau atsakyti į šį klausimą. Bet toks tyrimas atrodo prasmingas.

Beje, dar vienas dažnai pateikiamas tokio stabilumo – kai kas jį vadina stagnacija – aiškinimas yra susijęs su politinės konkurencijos trūkumu. Politinėms partijoms trūksta savivaldoje ar apskritai politikoje dirbti gebančių žmonių, todėl ir nevyksta atsinaujinimas. Šita tezė irgi turi pagrindą. Tiesa, paradoksalu, kad dažnai girdint politikų teiginį, jog pagrindinis Lietuvos išteklius yra žmonės, trūksta žmonių, kurie norėtų ir gebėtų dalyvauti sprendžiant viešuosius reikalus.

Ir su tuo susijusi dar viena svarbi, bet retai aptariama problema – lyderystės politikoje trūkumas. Lyderystė kaip gebėjimas telkti politinės bendruomenės narius siekti bendrų tikslų yra svarbi ir nacionalinėje, ir savivaldos politikoje, ypač kai Lietuvoje ir aplink ją vyksta tiek daug technologinių, ekonominių, demografinių ir geopolitinių pokyčių. Stabilumas, kurį matėme ir šiuose savivaldos rinkimuose, gali būti interpretuojamas kaip ženklas, kad didelė dalis savivaldos politikų nesiima lyderystės, kuri yra reikalinga reaguojant į ilgalaikius demografinius, technologinius ir socialinius pokyčius regionuose. Tiesiog tenkinami trumpalaikiai rinkėjų poreikiai ir investuojama į patraukliai atrodančius infrastruktūros objektus.

Juk lyderystė imtis permainų reiškia riziką, kad dalis gyventojų nesupras ar nepalaikys naujų į tolimesnę perspektyvą orientuotų iniciatyvų – ar tai būtų gatvių „siaurinimas“, ar kita. Todėl lyderystė susijusi su intensyviu darbu aiškinantis žmonių poreikius, nuostatas ir bendraujant bandyti sutelkti juos naujoms iniciatyvoms. Tad įdomu, kokias išvadas iš darbą baigiančio mero Remigijaus Šimašiaus bandymų imtis lyderystės Vilniuje padarys būsimasis antrojo rinkimų turo laimėtojas.

Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius

Komentarai