Sezoniniai praregėjimai dėl „mažojo žmogaus“ problemų
Lietuvos bankas išskirtinėmis aplinkybėmis finansų sektoriuje vadina susidariusią situaciją, kai dėl Europos centrinio banko pinigų politikos šoktelėjo palūkanos už paskolas, savo ruožtu dėl didelio likvidumo finansų sistemoje indėlių palūkanos išliko žemos, o tai išvirto į šoktelėjusias grynąsias palūkanų pajamas bei bankų pelnus, kuriuos rinkos prižiūrėtojas apibūdino terminu „neplanuotas pelnas“.
Centrinis bankas kaip vieną iš priemonių įvardijo ir galimą papildomą šių pelnų apmokestinimą, jeigu tęstųsi ligšiolinės tendencijos. Prognozuojama, kad tos „neplanuotos“ pajamos gali būti gana solidžios – vietoj 300 mln. Eur visas milijardas: esą tokį pelną bendrai šiais metais gali susižerti Lietuvoje veikiantys bankai.
Finansų ministerijos idėją apmokestinti bankus palaiko Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė. Jis teigia, kad tai pelno daliai, kuri susidaro dėl neplanuotų pajamų, „gali būti rastas formatas, kaip ja pasidalinti su visuomene“.
Papildomai apmokestinti bankų pelnus, o gautus pinigus skirti krašto gynybai finansuoti linkusi ir prezidentūra. „Skatinimas socialiai atsakingo finansų sektoriaus, viso sektoriaus dalyvių elgesio, orientuoto į didesnį balansą, yra tikrai sveikintinas“, – Žinių radijui teigė prezidento vyriausioji patarėja ekonomikos ir socialiniais klausimais Irena Segalovičienė.
Anot jos, vadinamasis solidarumo mokestis išlygintų disbalansą, dėl kurio palūkanos už indėlius bankuose auga lėčiau nei už paskolas.
Idėja papildomai apmokestinti bankus vertinama itin nevienareikšmiškai. Pirmiausia į tokį pasiūlymą sureagavo Lietuvos bankų asociacija. Jos prezidentė Eivilė Čipkutė VŽ komentavo: „Susiklosčiusioje situacijoje matome, kad įvairūs geopolitiniai ir makroekonominiai veiksniai gali skirtingai atsiliepti konkrečioms ekonomikos sritims. Tad šiuo metu kalbėti apie galimus finansų sektoriaus rezultatus už visus 2023 m. per anksti, – sakė ji. – Drauge atkreiptume dėmesį, kad Lietuvoje veikiantys bankai jau nuo 2020 m. moka į šalies biudžetą trečdaliu didesnį pelno mokestį nei visi kiti šalyje veikiantys ūkio subjektai, t. y., 20% vietoj įprastinių 15%.“
Ekonomistai primena, kad centrinis bankas komerciniams bankams už jų laikomus pinigus nustatydavo neigiamas palūkanas. Vadinasi, komercinis bankas centriniam bankui dar turėdavo primokėti. Taip centrinis bankas vertė komercinius bankus ne sėdėti ant pinigų, o išdalinti juos kreditams. Komerciniai bankai prisiėmė didesnę riziką, nes paskolas turėjo duoti ir rizikingiems klientams, o tokiu atveju paskolos brangsta visiems.
Siekis įvesti papildomus mokesčius ar padidinti esamus visada sukelia audringą reakciją. Šiuo atveju, ko gero, reikėtų sunerimti, jei imamės mokesčių reformos, kuri paremta vieno ar kito sektoriaus papildomu apmokestinimu. „Išsišokti“ pavojinga – „pernelyg daug“ uždirbus, tuoj gali gauti padidintą mokesčio tarifą.
Rinkoje seniai burnojama dėl pernelyg mažos bankų konkurencijos, buvo net keletas mėginimų prisikviesti į Lietuvos finansų rinką naujų bankų. Net pavadinimai buvo skelbiami. Ir beveik datos. Tik tie bankai taip ir liko ten, iš kur „turėjo ateiti“. Stebint dabartines diskusijas, ar dar labiau apmokestinti bankų pelnus, t. y. „atimti ir padalinti“, kyla didžiulių abejonių, ar kas nors norės kelti koją į tokią rinką. Konkurencija liks tokia pati. Jei dar ir nesumažės.
Kažkodėl politinio ciklo antrojoje pusėje visada prasideda masiniai praregėjimai dėl „mažojo žmogaus“ problemų ir skubiai organizuojamos triukšmingos jų gelbėjimo operacijos skriaudžiant kitas visuomenės grupes.
VŽ nuomone, pirmiausia turime išmokti analizuoti ir prognozuoti pasekmes dar joms neatsiradus. Tada turėsime daugiau laiko rasti sprendimams, kurie nepažeistų skirtingų visuomenės grupių interesų, o racionalumas dominuotų prieš emociją, ir kaskart, keičiantis ekonominei situacijai, nereikėtų kurpti naujų įstatymų.
Dėl indėlių augimo dalį kaltės turėtų prisiimti ir politikai – kai remi tuos, kuriems tos paramos nereikia, nes patys užsidirba pakankamai, taip ir nutinka, kad dalis nugula indėliuose... Reikalauti, kad bankai mokėtų daugiau už maišuose laikomus pinigus, atrodo panašu ne į rinkos logiką, o į populistišką „nes man taip norisi“.
Gal tegul Lietuvos bankas kuria savo finansines priemones, kurios padidintų konkurenciją rinkoje. O gal daugiau turėtume investuoti į piliečių finansinį raštingumą, kad jie tuos pinigus iš bankų drąsiau perkeltų į įvairiausias investicijas. Gal yra kitokių sprendimų, pvz., susijusių su infrastruktūrinėmis valstybės investicijomis, į kurias per kokius nors valstybinius fondus galima būtų pritraukti piliečių laisvas lėšas, laikomas bankų seifuose? Dabar tiltai ir tilteliai griūva, augina avaringųjų sąrašus, o keliai keleliai laukia išganingojo asfalto dešimtmečiais, nes biudžete tam nėra lėšų.
Mokant teisingas palūkanas „mažajam žmogui“, tikėtina, kad norinčių atsiimti savo indėlius iš bankų padaugėtų. Tiesa, tokiems dalykams reikia įdirbio ir kasdienio juodo darbo, o tai yra sunkiau nei atimti ir padalinti.
