R. Vilpišauskas. Geopolitinės ES prabudimas
Kaip karas pakeitė Europos Sąjungos (ES) ir jos valstybių nuostatas svarbiais Europos ateities klausimais, gerai iliustruoja diskusijų dėl ES plėtros dinamika. Tai, kas prieš metus buvo sunkiai įsivaizduojama – jog ES valstybės netrukus sugebės susitarti dėl to, kad suteiktų Ukrainai ir Moldovai kandidačių tapti ES narėmis statusą, – tapo realybe praėjusių metų birželį.
Šiuo požiūriu verta prisiminti I. Šimonytės vadovaujamos koalicinės Vyriausybės programą. Tie, kas rašė ES reikalams ir užsienio politikai skirtas jos nuostatas, veikiausiai manė, kad įtvirtina ambicingus šios Vyriausybės ketinimus. O tarp jų buvo minimas siekis, kad ES plėtra „grįžtų į realią politinę Sąjungos darbotvarkę“ ir kad iki būsimo Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2027 m. būtų įtvirtinta Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos narystės ES perspektyva. Visa tai, išskyrus Sakartvelo narystės ES perspektyvą, įvyko praėjusiais metais.
Šiuo metu įsibėgėja diskusija dėl to, kada Ukraina galėtų pradėti derybas dėl narystės ES ir įstoti į Sąjungą. Prieš praėjusią savaitę vykusį ES ir Ukrainos viršūnių susitikimą Kyjive Ukrainos premjeras svarstė, kad Ukraina galėtų būti pasiruošusi tapti ES nare „per mažiau nei dvejus metus“. Po susitikimo su ES institucijų vadovais Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kalbėjo atsargiau, bet vis tiek kėlė ambicingą tikslą – jau šiais metais pradėti Ukrainos derybas dėl narystės ES.
Pastarasis tikslas iš tiesų gali būti pasiekiamas, jei Ukraina tęs reformas, kurios net ir po Maidano įvykių 2014 m. išrinkus reformas žadėjusius politikus bei vėliau įsigaliojus Ukrainos ir ES asociacijos sutarčiai, vyko sunkiai. Ypač pertvarkos, kuriomis buvo siekiama šalinti paskatas korupcijai, buvo apibūdinamos kaip „vienas žingsnis pirmyn, vienas atgal“.
Pastarųjų savaičių Ukrainos vadovybės sprendimai atleisti nemažai aukšto rango pareigūnų gali būti suprantami kaip signalas, jog sąlygas korupcijai bus siekiama šalinti ryžtingiau. Ukrainos pažangą vykdant praėjusiais metais Europos Komisijos suformuluotas reformas pripažino ir Kyjive susirinkę ES institucijų vadovai.
Žinoma, Ukrainos integracija į ES priklausys nuo karo eigos, ir būtent kuo sparčiau teikiama karinė ir finansinė Vakarų parama Ukrainai šiuo metu yra prioritetas. Tačiau Ukraina rodo ne tik atsparumą karo lauke, bet ir siekį judėti link narystės ES. Tik klausimas, ar ta pačia kryptimi judėti pasiruošusi ir ES bei jos valstybės narės.
Suprantama, kad pastaruoju metu Bendrijos darbotvarkėje dominavo ne tik parama Ukrainai bei sankcijos Rusijai, bet ir energetinės bei pragyvenimo išlaidų krizės valdymas pačioje ES. Tačiau stiprėja poreikis aktyviau imtis strateginių sprendimų, kurie lems ES ateitį, o tolesnė Bendrijos plėtra į Rytus ir į Vakarų Balkanų šalis yra vienas iš jų.
Aišku, kad nemažai ES valstybių naujų narių priėmimą sies su pačios ES institucinėmis reformomis. Apie tai jau senokai kalba Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, o šių šalių ekspertai rengia siūlymus dėl tokių reformų. Tačiau kad ES institucinės pertvarkos iš tiesų taptų žingsniu link ES plėtros, o ne pretekstu ją atidėti, šiais klausimais savo poziciją turėtų aktyviai reikšti ir Lietuva bei kitos ES plėtrą remiančios valstybės.
Kol kas Baltijos šalys ir Lenkija labiausiai girdimos dėl siūlymų mobilizuojant paramą Ukrainai ir stiprinant sankcijas Rusijai. Ateina metas joms taip pat daugiau dėmesio skirti strateginiams ES ateities klausimams ir burti didesnę valstybių koaliciją, palaikančią dėmesį ES plėtrai.
Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
