Neblėstanti laisvės šviesa
Jau beveik vienuolika mėnesių rusų agresoriai nesiliauja niokoję Ukrainos: raketos, dronai siunčiami naikinti miestų infrastruktūros – Kremlius, patyręs daugybę nesėkmių karo fronte, dabar kariauja tik su civiliais. O pergalės trofėjų negaunantis Putinas desperatiškai vis mėgina pamojuoti branduoliniu vėzdu.
Apsiskaičiavęs, į kampą įspaustas nevykėlis diktatorius siunta ant Vakarų, kurie neleidžia jam įvykdyti jo kėslų – pasiglemžti Ukrainos savo svajonių pseudoimperijos glėbin. Vis didesnis galingesnių ginklų srautas, kurį Vakarai siunčia rusų užpultai šaliai, verčia Putiną ieškoti naujų sprendimų ir sąjungininkų – tiesa, pastariesiems suskaičiuoti ir vienos rankos pirštų būtų per daug. Tad kol kas naudojami kone Pirmojo pasaulinio karo metodai – skubama mesti į frontą kuo daugiau patrankų mėsos. Ko ko, o nieko nevertų ir niekam nereikalingų kareivių, juolab – „čmobikų“, Rusijoje niekam negaila. Tokios „mėsos“ ten yra daug.
O galvas lenkti turime už kiekvieną ukrainietį karį, padėjusį gyvybę ant laisvės aukuro: kiekvienas iš jų yra didvyris, nes gina savo Tėvynę. Kiekvieno jų žūtis – tragedija tautai, kuri šiame kare netenka savo geriausių sūnų ir dukterų.
Galima būtų lyg ir pasidžiaugti, kad Vakarai gana greitai suprato, kas yra Rusija, kas yra Putinas. Kad greitai susivienijo ir pradėjo teikti visokeriopą pagalbą Ukrainai. Tiesa, iš pradžių gana nedrąsiai siuntė ginklus, kaip tada sakė – neletalinius. Tarsi ukrainiečiams ne juos puolančius ir žudančius priešus reikia atmušti, sunaikinti, o tik šiaip – pamojuoti vienu kitu sviediniu. Kad „nesupykdytų“ Putino.
Kalbos apie rimtesnės ginkluotės tiekimą – šiuolaikines raketų sistemas, toliašaudę artileriją, regis, vakariečius gąsdino labiau nei rusus. O kai Volodymyras Zelenskis užsimindavo, kad reikia „uždengti“ Ukrainos dangų, atsiųsti tankų ar lėktuvų, Vakarų politikai net susigūždavo.
Dabar matome, kad neryžtingumo ledai pagaliau pajudėjo. Ar galėjo tai būti gerokai anksčiau, kad būtų kuo mažiau žuvusių ukrainiečių, daugiau išgelbėtų miestų? Ko gero, taip, tačiau į tai atsakyti galėtų tik tokių sprendimus „užšaldę“ kai kurių šalių vadovai. Iš kurių vienas kitas vis dar tikėjosi (tikisi) įkalbėti Putiną. Kuris, pasidžiaugęs retai gaunamu dėmesiu, toliau vebleno visokius blėnius apie „grėsmę“ Rusijai, kažkokią „denacifikaciją“, „demilitarizaciją“. Kieno? Aišku, Ukrainos – kad ši liktų be ginkluotės. Šalia agresyvaus ir plėšraus monstro.
Rusijos armija Ukrainoje gerokai įstrigo. Net ir antpuoliai prieš infrastruktūrą nebeteikia rusams tiek pergalių, kiek anksčiau, – Ukrainai vis geriau sekasi perimti raketas ir bepiločius lėktuvus, o žalą mažinti pasitelkiant greitą remontą ir daugybę atsarginių generatorių.
Konfliktą rusai mėgina įšaldyti – tai tinka užpuolikams, nes Ukraina yra silpna ir pažeidžiama, jos sužlugdyta ekonomika priklauso nuo užsienio pagalbos, o Rusija tupi prie gyvybiškai svarbios pakrantės, iš kurios galima patekti į išorinį pasaulį. Įšaldytas konfliktas suteikia Rusijai laiko įsitvirtinti, sustiprinti savo linijas ir pasirengti naujam puolimui. Ukrainai reikia atremti puolimą ir planuoti trečiojo didelio kontrpuolimo pradžią.
Todėl, pasak „The Economist“, gera žinia, kad JAV, Vokietija ir Prancūzija pagaliau siunčia galingesnių ginklų – kovinių automobilių „Bradley“, panašių prancūziškų „amx“ ir vokiškų „Marder“.
„Tačiau to nepakanka; tai yra šarvuoti pėstininkų transporteriai su ginklais, o ne tikri tankai, kurie turi tvirtesnius šarvus ir galingesnes patrankas. Jei Ukraina nori tęsti darbą išstumdama Rusiją iš pavogtos žemės, jai reikės daugiau: sunkiųjų tankų ir ilgesnio nuotolio raketų“, – rašo britų leidinys.
Pranešama, kad Didžioji Britanija pasirengusi siųsti Ukrainai maždaug dešimt kovinių tankų „Challenger“. Šiuo pavyzdžiu turėtų pasekti ir kitos Ukrainos sąjungininkės.
Iškart sureagavo Lenkija: jos prezidentas Andrzejus Duda paskelbė apie planus siųsti Ukrainai 10 Vokietijoje pagamintų tankų „Leopard“ „tarptautinės koalicijos rėmuose“. Perdavimui reikės Vokietijos, kurią Kyjivas spaudžia irgi tiekti tankus, leidimo.
Trečiadienį, sausio 11 d., lankydamasis Lvive, kur susitiko su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu, A. Duda sakė, jog tikisi, kad lenkų turimi vokiški tankai kartu su kitų šalių tankais netrukus keliaus į Ukrainą.
Ketvirtadienį žurnalisto paklaustas apie Lenkijos iniciatyvą siųsti „Leopard“ tankų Ukrainai, Vokietijos vicekancleris Robertas Habeckas atsakė: „Vokietija neturėtų trukdyti kitoms šalims priimti sprendimus dėl paramos Ukrainai, nepriklausomai nuo to, kokius sprendimus priima Vokietija.“
„The Economist“ primena: amerikietiški tankai „Abrams“ ir vokiški „Leopard“ yra daug geresni už sovietų sukurtas mašinas, kurių Ukraina jau gavo iš savo sąjungininkių Rytų Europoje. Jie suteiktų jai galimybę pramušti skylę Rusijos užimtame sausumos tilte, jungiančiame okupuotą Krymą su Rusija, ir nustumti agresorius bent jau iki tų linijų, kurias ji turėjo karo išvakarėse 2022 m. vasarį. Vakarų tiekiama ilgesnio nuotolio amunicija, skirta Ukrainos raketų sistemoms HIMARS, darytų spaudimą užpuolikams, kurie atitraukė savo logistikos centrus ir valdymo bei kontrolės centrus už Ukrainos pasiekiamo nuotolio ribų.
Pasak britų leidinio, ginkluotės eskalavimas yra ginčytinas – kai kurie Vakarų sąjungininkai baiminasi, kad Ukraina gali siekti įtraukti Vakarus į tiesioginį konfliktą, pradėdama puolimą prieš pačią Rusiją – priešingai nei prieš rusų karius tose Ukrainos dalyse, kurias Kremlius apskelbė esant rusiškas. Nerimą kai kuriems Vakarų šalių politikams kelia ir tai, kad jei Rusija bus nustumta per toli ar per greitai, Putinas blogiausiu atveju gali sukelti branduolinį karą.
Tačiau Vakarai, kaip Ukrainos finansuotojai ir ginkluotės tiekėjai, tiesiog gali reikalauti, kad jų ginklai nebūtų naudojami Rusijai pulti.
VŽ nuomone, vargu ar būtina visus Putino grasinimus priimti už gryną pinigą – juk jis nuo pat karo pradžios svaidosi ugnimi ir siera. Pirmąją dieną jis pareiškė: „Visiems, kurie ketina įsikišti iš išorės: jei tai padarysite, jūsų laukia didesnės pasekmės nei bet kada nors istorijoje.“
Ne kartą armagedonais ir grasinimais „parodyti“ Vakarams žarstėsi kišeniniai Kremliaus propagandininkai. O kokių diagnozių nusipelno beveik neišsiblaivantis D. Medvedevas...
Tik atrodo, kad agresoriaus grasinimų jau niekas nei klauso, nei girdi. Pro ausis juos praleido ir Suomija su Švedija, pasibeldusios į NATO, – rusai, regis, jau ir užmiršo, kad ir ten yra mėginę brėžti „raudoną liniją“.
Kol kas baiminamasi, kad jei Ukrainai nepavyks greitai išeiti iš aklavietės, kyla pavojus, jog pasikartos 2014 m., kai Rusija ir jos įgaliotiniai užgrobė gabalą Rytų Ukrainos ir įšaldė konfliktą. Putinas, jei nepavyktų užvaldyti Ukrainos, vis tiek gali sutrukdyti jai klestėti kaip demokratinei ir nepriklausomai šaliai, o tai būtų laikoma savotiška pergale.
Tuomet rusų diktatorius gali manyti, kad jam padėjo branduoliniai grasinimai, o tai jau būtų siaubingas precedentas.
„Viena vertus, tai jam rodytų, kad per kitą nelaimę jis turėtų naudoti daugiau urano turinčios prievartos. Kita vertus, kiekvienas būsimasis agresorius būtų skatinamas branduolinius ginklus laikyti priemone nugalėti, kai įprastinė ginkluotė nepadeda. Jei šiandien pasiduosime Putino branduoliniams grasinimams, rytoj susidursime su dar pavojingesnėmis situacijomis. Vertinimas, kad aprūpinti ukrainiečius „Marder“ yra daug saugiau nei siųsti „Leopard“, yra klaidingas“ – perspėja „The Economist“.
Norisi pacituoti VŽ publikuoto Yuriy Gorodnichenko, Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesoriaus, mintis: „1941 m., kai JK viena kovėsi su naciais, Winstonas Churchillis paprašė JAV: „Duokite mums įrankių ir mes pabaigsime darbą.“ Ukrainos generolas Valerijus Zalužnas prašo to paties: „Žinau, kad galiu įveikti priešą, bet tam man reikia išteklių.“ Jis turėtų jų gauti. Leiskime ukrainiečiams pabaigti darbą.“
Karas visada yra pavojingas. Tačiau jis turi būti užbaigtas, agresorius – sutriuškintas. Kad daugiau prieš nieką nebepakeltų kardo.
VERSLO TRIBŪNA
Rugsėjo 1 d. duris atvėrusio verslo centro „Hero“ plėtotojai vakar paskelbė septintosios obligacijų emisijos dalies rezervacijos pradžią. Investuotojų paraiškos bus priimamos iki spalio 3 d., o oficiali obligacijų emisijos dalies išleidimo data – spalio 7 d. Per ankstesnes šešias emisijos dalis rinkoje iš viso jau pasiskolinta daugiau nei 50 mln. eurų, o šio etapo metu tikimasi pritraukti dar iki 6 mln. eurų.
Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacija (KAPVIA) nacionalinėje konferencijoje priėmė rezoliuciją, kurioje kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę, ragindama iš esmės peržiūrėti dabartinį šalies požiūrį į pluoštinę kanapę kaip augalą bei jos produktus ir nuo atskirų bei pavienių priemonių pereiti prie ilgalaikių, sisteminių, tvarių ir nuoseklių sprendimų parengimo ir įgyvendinimo. Šie sprendimai turėtų nugulti į siūlomą parengti kompleksinę kanapių verslo plėtros programą „Kanapės 2035“.
Vokietijos energijos kaupimo technologijų bendrovė „Fenecon“ GmbH pradeda veiklą Lietuvoje, bendradarbiaudama su vietiniu partneriu UAB „Elinta“. Įmonės planuoja ne tik plėsti verslą Baltijos regione, bet ir spręsti aktualiausius energetikos iššūkius – nuo atsinaujinančių išteklių balansavimo iki tinklo stabilumo užtikrinimo.
Spalio 3–4 dienomis į Vilnių sugrįžta tarptautinis burleskos festivalis, suburiantis ryškiausius šio žanro atlikėjus iš visos Europos. Tai ne tik spalvingas meninis renginys, bet ir išskirtinė proga verslo bendruomenei patirti kitokį, stilingą vakarą – drauge su kolegomis, klientais ar verslo partneriais. Festivalio atmosfera – elegantiška, rafinuota ir kupina netikėtumų, kuri sukuria puikią erdvę neformaliam bendravimui bei naujų ryšių mezgimui.
