Y. Gorodnichenko. Gana tiekti „Kyjivo kotletus“ Ukrainai
Kalba buvo milžiniška klaida. Ukrainiečiai buvo raginami pamiršti šimtmečius Maskvoje sėdinčios valdžios vykdytos priespaudos laikus, kai sovietų dirbtinai sukeltas badmetis Holodomoras, 1932–1933 m. pražudęs milijonus ukrainiečių, dar buvo gyvas daugelio atmintyje.
Tą gruodį Ukraina pateikė G. H. W. Bushui savo atsakymą: referendume dalyvavo net 84,2% rinkėjų ir 92,3% jų balsavo už nepriklausomybę. Tačiau Vakarų nenoras gerbti Ukrainos troškimą būti nepriklausomiems buvo bloga pranašaujantis ženklas, atskleidęs JAV ir Europos lyderių mąstyseną, nutiesusią kelią visuotinei Rusijos invazijai vasarį.
Karo link imta žengti 1994 m., kai, Vakarams paliepus, Ukraina atidavė Rusijai trečią pagal dydį pasaulyje branduolinių ginklų arsenalą. Mainais Rusija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos pažadėjo užtikrinti Ukrainos teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę. Tačiau kaip šis patikinimas turėjo būti užtikrintas? Kitaip nei Lenkijai ir kitoms pokomunistinėms šalims, Ukrainai nebuvo suteikta galimybė prisijungti prie Europos Sąjungos paskutiniame XX a. dešimtmetyje, o 2008 m. jos priėmimui į NATO paprieštaravo Prancūzija ir Vokietija.
2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir okupuotas Donbaso teritorijas, JAV prezidentas Barackas Obama į Ukrainą nusiuntė apklotų ir kitos neletalinės karinės įrangos. Vokietija atsakė pradėdama Ukrainą apeinančio „Nord Stream 2“ dujotiekio projektą, nors Ukrainos dujotiekis turėjo apsčiai atliekamo pajėgumo.
Ir vėl buvo patiektas „Kyjivo kotletas“: Rusijos nevalia provokuoti, santykius su Kremliumi reikia saugoti, o Rusijos valstybė turi išlikti stabili. Vakarų lyderiams vis pasirodo praktiška pataikauti Rusijos interesams, iš esmės nuneigiant Ukrainos kaip nepriklausomos valstybės veiksnumą.
Tokia mąstysena lig šiol yra gaji, nepaisant Bučoje, Irpinėje ir daugybėje kitų miestų bei kaimų visoje šalyje Rusijos pajėgų paliktų masinių kapaviečių ir kankinimo kambarių. Nuo vasario mėnesio dešimtys tūkstančių ukrainiečių buvo nužudyti, milijonai priversti išsikelti, bet stebėtojai Vakaruose nuo Noamo Chomskio iki Henry’io Kissingerio kaltina Vakarus dėl Rusijos prezidento V. Putino sprendimo įsiveržti ir net ragino Vakarų lyderius suteikti Putinui diplomatinę išeitį, įtikinant Ukrainą atiduoti teritorijas.
Politikos formuotojai taip pat atrodo didesne problema laikantys Ukrainos savigyną nei Rusijos genocidinę agresiją. Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui lankantis JAV, jungtinėje spaudos konferencijoje esminis klausimas nuskambėjo paskutinis. „[Ar JAV neturėtų] suteikti visų Ukrainai reikalingų pajėgumų ir išlaisvinti visas teritorijas kuo greičiau?“ – paklausė ukrainietė žurnalistė Olga Košelenko. Prezidentas Joe Bidenas tai paneigė, sakydamas, kad puolamosios ginkluotės tiekimas galėtų eskaluoti konfliktą, o Amerikos sąjungininkės Europoje „nenori eiti kariauti su Rusija“. Ukraina galėtų gauti vieną oro erdvės gynybos sistemos „Patriot“ elementą Rusijos išpuoliams prieš civilius ir civilinę infrastruktūrą atremti, bet ne ilgo nuotolio raketas, „Abrams“ tankus ar F-16 naikintuvus, kurių reikia atakoms sustabdyti ten, kur jos kyla.
Toks požiūris ir moraliai neteisingas, ir strategiškai neproduktyvus. Jis kaip tik prives prie eskalacijos, kurios Bidenas ir Europos lyderiai sako norintys išvengti, nes nesprendžia kertinės saugumo problemos. Sirai, kartvelai ir moldavai paliudys – Ukraina nėra pirma Rusijos agresyvaus, branduoliniu ginklu grasinančio autoritarinio režimo auka ir nebus paskutinė, jei Rusija nebus priversta nusigręžti nuo imperializmo kaip Antrajame pasauliniame kare sutriuškintos Vokietija ir Japonija. Tada, kaip ir dabar, nuolaidžiavimai dėl užgrobtų teritorijų Europoje ir pasaulyje karą kurstė, o ne jį malšino.
Taigi pagrindinis tikslas yra visiškai aiškus – Rusija turi pralaimėti šį karą ir demilitarizuotis. Vis dėlto, nepaisant didžiulės Vakarų materialinės ir karinės pagalbos Ukrainai, ir toliau gyvuoja lemtinga nuolaidžiavimo logika, nes daug Vakarų lyderių baiminasi Rusijos sutriuškinimo padarinių labiau nei nugalėtos Ukrainos perspektyvos.
Tačiau nerimas dėl galimo Rusijos subyrėjimo yra taip pat ne vietoje kaip ir 1991 m. vyravusi baimė dėl Sovietų Sąjungos suirimo. Nederėtų rimtai žiūrėti ir į N. Chomskio ir daugelio kitų tvirtinimą, kad Rusija pagrįstai baiminasi tolesnės NATO plėtros. Kaip tik galima plėtoti argumentą, kad Putinas įsiveržė būtent dėl to, kad, praėjus šešiems mėnesiams nuo žeminančio Amerikos pasitraukimo iš Afganistano ir dvejiems metams po to, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas diagnozavo NATO „smegenų mirtį“, manė, kad Aljansas bus per silpnas remti Ukrainą.
Be to, jei karas būtų susijęs su noru užkirsti kelią NATO plėtrai, Rusijos kariuomenė nežudytų civilių ir neplėštų namų bei parduotuvių. O Kremlius tikrai imtųsi ko nors daugiau, nei tiesiog gūžteltų pečiais matydamas, kad Švedija ir Suomija (su kuria Rusija turi 1.340 km ilgio sieną) netrukus prisijungs prie Aljanso.
Šio karo esmė – Ukrainos ir jos žmonių išlikimas. Kyjive gimusi Izraelio vadovė Golda Meir yra pasakiusi: „Jie sako, kad turime mirti. O mes sakome, kad norime likti gyvi. Nežinau kompromiso tarp gyvenimo ir mirties.“ Bet koks „kompromisas“, apdovanojantis Rusijos agresiją, reikš daugiau žuvusiųjų. Ukrainiečiai nepaliaus kautis, nes jie žino, kas jų lauktų kitu atveju. Juk taip jau nutiko Bučoje, Mariupolyje, Charkive, Chersone ir daugybėje kitų miestų bei miestelių.
Ukrainos balsas turi būti išgirstas. Jos pergalei reikalingų karinių ir ekonominių išteklių tiekimas yra geriausia pasaulio investicija į visuotinį saugumą. Ukrainai nugalėjus, valdžios ištroškę diktatoriai visame pasaulyje gerai pagalvos prieš sekdami Rusijos pėdomis – pavyzdžiui, tokia išdava tikrai pasidžiaugtų taivaniečiai.
1941 m., kai JK viena kovėsi su naciais, Winstonas Churchillis paprašė JAV: „[D]uokite mums įrankių ir mes pabaigsime darbą.“ Ukrainos generolas Valerijus Zalužnas prašo to paties: „Žinau, kad galiu įveikti priešą, bet tam man reikia išteklių.“ Jis turėtų jų gauti. Leiskime ukrainiečiams pabaigti darbą.
Komentaro autorius - Yuriy Gorodnichenko, Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesorius
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.
