Gyvenimas po Putino

Po virtinės nesėkmių kare prieš Ukrainą įvairiuose politikos sluoksniuose Rusijoje jau puse lūpų prabylama, kad užkariautojo ambicijų vedamas, daug prižadėjęs naujasis moskovijos caras yra kaip tas demaskuotas Hanso Christiano Anderseno pasakos herojus: „O karalius tai nuogas!“ 

Nevykėliai ant pjedestalo ilgai neužsibūna.

„Dar niekada per 23 savo valdymo metus Vladimiras Putinas nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje“, – sako Rusijos politikos analitikas Kirilas Rogovas. Anksčiau, pasak „The Economist“, susidūręs su sudėtingomis situacijomis, tokiomis kaip povandeninio laivo „Kursk“ ir 118 jo įgulos narių žūtis 2000 m. arba siaubinga mokyklos apgultis 2004 m., pasibaigusi 333 žmonių žūtimi, jis sugebėdavo nusimesti atsakomybę ir išlaikyti stipraus lyderio įvaizdį. „Dabar jis planuoja ir vykdo operacijas, kurios akivaizdžiai žlunga“, – priduria analitikas.

Nors vasario 24 d. įvykdyta invazija į Ukrainą buvo šokas Rusijos valdžiai, kuri buvo įsitikinusi, kad Putinas nerizikuos pradėti plataus masto karo, kai kurie elito nariai kurį laiką net įtikinėjo save, kad „vadas“ negali pralaimėti.

Tačiau pastarojo pradėta „dalinė“ mobilizacija parodė, kad jo „specialioji karinė operacija“ silpnėja; be to, buvo manoma, jog, pasitelkdamas daugiau karių, jis dar labiau įtraukia šalį į konfliktą. Negana to, gelbėdamiesi nuo galimos žūties fronte, šalį paliko šimtai tūkstančių vyrų, tarp jų – IT specialistai, verslininkai ir kt.

Ypač apgailėtinai pseudoimperatorius atrodė per rugsėjo 30 d. ceremoniją, kurioje rėžė kliedesių vadovėlių pažiba tapusią kalbą. Farsu tapo ir keturių Ukrainos sričių aneksija bei jų „prijungimas“ prie rusiškos matuškos – žemių, kurių Putleris ir jo šutvė realiai nekontroliuoja. Tai neprasprūdo pro akis ir patyliukais erzeliuoti imančiam elitui: iškilo grėsmė, kad pralaimėjimas kare neišvengiamas, klausimas tik kokį jo scenarijų teks rinktis.

„Putinas negali laimėti savo karo, nes nuo pat pradžių jis neturėjo aiškių tikslų, o tiek daug praradęs, jis negali jo užbaigti be didelio pažeminimo. Net jei kovos Ukrainoje būtų nutrauktos, grįžti į taikų prieškarinį gyvenimą, kai jam vadovauja karingas prezidentas, yra beveik neįmanoma. O ekonomikoje jau pradeda ryškėti sankcijų ir labiausiai kvalifikuotų bei išsilavinusių darbuotojų išvykimo padariniai; vartotojų pasitikėjimas smunka“, – rašo „The Economist“.

Jei vadas pralaimi, svita ima dairytis, kaip išnešus kuo sveikesnį kailį. „Putino karingumas kelia klausimą, ar Rusijos elitas yra pasirengęs likti su Putinu iki galo, ypač didėjant grasinimams panaudoti branduolinį ginklą“, – teigia politikos konsultantė Tatjana Stanovaja. 

Iš stabilumo šaltinio Putleris tapo pavojaus šaltiniu. Vadinasi, reikia žvalgytis pakaito.

Kremliuje nemažai laiko praleidęs Putino kalbų rašytojas, dabar Izraelyje gyvenantis politologas Abbasas Galiamovas mėgina dėlioti galimus kandidatus. Sąraše – Dmitrijus Patruševas, N. Patruševo, kuris yra Saugumo tarybos vadovas ir vienas pagrindinių režimo ideologų, sūnus. Pasak apžvalgininkų, nors jis priklauso šeimai, dėl savo jaunystės gali būti laikomas nauju veidu. Geriau pažįstami yra Kremliaus administracijos vadovo pavaduotojas S. Kirijenka, Maskvos meras A. Sobianinas ir ministras pirmininkas M. Mišustinas, kuris galėtų sudaryti sąjungą su kai kuriais saugumiečiais ir atlikti nuosaikaus derybininko su Vakarais vaidmenį.

Tačiau priešingoje „nuosaikių derybininkų“ pusėje stovi itin aršiai nusiteikusi radikalaus ultranacionalistinio sparno šutvė, kurioje vis didesnį nepasitenkinimą pralaimimo karo eiga reiškia Duginas, rusiškojo fašizmo ideologas, Vakarų žiniasklaidoje vadinamas Putino mentoriumi. Jis kelia isteriją, skalambindamas, kad Chersono atidavimas – ne šiaip sau išdavystė, o žingsnis Armagedono link, ir Rusijos valdžia turi prisiimti už tai atsakomybę.

Tas pats Duginas neatmeta tikimybės, kad, Rusijai pralaimėjus karą Ukrainoje, Putino galėtų laukti net ritualinis nužudymas, rašo „The Moscow Times“.

Šiam „rusų pasaulio“ ideologui antrina vis didesnes galias įgaunantis Prigožinas, buvęs nusikaltėlis, žinomas kaip „Putino virėjas“, vadovaujantis „Wagner“ samdinių grupei. Pasak „The Economist“, politologė Jekaterina Šulmann Prigožino vyrus prilygino opričnikams – caro Ivano Rūsčiojo sukurtam asmens sargybinių korpusui, kurie įstūmė šalį į chaosą.  

Buvęs Rusijos oligarchas ir politinis kalinys Michailas Chodorkovskis teigia, kad Prigožinas dabar turi tokį patį priėjimą prie Putino, kaip ir oficialias pareigas einantys pareigūnai: šis „virėjas“ Kremliuje turi tiek pat politinės įtakos, kiek užsienio reikalų ministras Lavrovas ar gynybos ministras Šoigu.  

Kalbama, kad Prigožinas – itin pavojingas žmogus, buriantis ultranacionalistus: jis gali ne tik užgrobti valdžią, bet ir sukelti pilietinį karą Rusijoje. Juolab kad reguliarioji armija yra gerokai nukraujavusi, vadinamieji „mobikai“ (mobilizuotieji) – nė grašio neverti. O, analitikų vertinimu, „Wagner“ reikšmė itin auga, samdinių grupė tampa vis gausesne alternatyvia kariuomene.

Beje, pastarosiomis dienomis pasirodė žinių, kad būtent Prigožinas imasi grąžinti stalinistinius teroro metodus, nukreiptus prieš nepasitenkinimą išdrįsusius pareikšti elito atstovus.

Ultranacionalistų ir imperinių užmačių neslepiančioje trijulėje yra dar vienas personažas – Ramzanas Kadyrovas, Čečėnijos vadovas, turintis savo privačią tikrų „mėsininkų“ armiją. Nors ir jis, ir Prigožinas laikomi asmeniškai lojaliais Putleriui, nežinia kuo (ir kada) gali tas lojalumas virsti, rusiškų grobikų armijai vis labiau gaunant į kaulus Ukrainoje.

Rusijos diktatorius siekė sužlugdyti Ukrainą – dabar matyti, kaip sparčiai jis į prarają stumia savo šalį. Ko gero, ir save. Tikėkimės, kad ten nugarmės ir visi agresijos bei karo maitinami jo sėbrai.

VŽ nuomone, Vakarai, remiantys Ukrainą ir kartu stebintys situaciją Rusijoje bei prognozuojantys jos ateitį po Putlerio, galėtų įsiklausyti į A. Navalno perspėjimą: vienintelis būdas sustabdyti nesibaigiantį imperinio nacionalizmo ciklą yra decentralizuoti valdžią ir paversti Rusiją parlamentine respublika. Ukrainos (ir Vakarų) pergalė prieš kruviną diktatorių galėtų tapti tokio virsmo katalizatoriumi.