D. Vitkauskas. ES teisinio elito akibrokštas: grąžina įtakingiems rusams turtus
Šio teisminio fronto priešakyje naujausias karys – Dmitrijus Ovsyannikovas., uo 2017 iki 2019 m. buvęs Sevastopolio gubernatoriumi Rusijos okupuotame Kryme. Spalio pabaigoje jis laimėjo bylą ES Bendrajame Teisme Liuksemburge prieš individualias sankcijas jo atžvilgiu įvedusį aukščiausią Europos Sąjungos politinį organą – ES Tarybą.
ES Teismo teisėjų trio (iš Liuksemburgo, Italijos ir Rumunijos) kolegijos argumentas naikinant D. Ovsyannikovo sankcijas buvo tas, kad ES Taryba nepateikė įrodymų, jog šis „aktyviai rėmė grasinimus Ukrainos teritoriniam vientisumui ir suverenitetui“. D. Ovsyannikovo titulas kaip iš Ukrainos atimto regiono vadovo, dirbusio Rusijai dar prieš 3 metus, pats savaime ES teisėjams pasirodė nepakankamas, kad parodytų šio asmens priešiškumą Ukrainai. Anot ES Teismo, D. Ovsyannikovas pasitraukė iš politikos 2020 m. ir nuo to laiko „neturi ryšių su Kremliumi“.
Nuo Krymo okupacijos pradžios 2014 m. ES individualių sankcijų sąraše Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu jau įrašyti virš 1.200 asmenų, įskaitant Ukrainos ir Rusijos politikus, verslininkus bei kitus įvairaus plauko viešus asmenis. Nemaža dalis sankcionuotų asmenų it futbolo varžybose nuo to laiko spardo teisminės gynybos kamuolį Liuksemburge, keliskart per metus prašydami išbraukti savo pavardę iš ES sankcijų sąrašo.
Teisingumas ar teisinis šou?
Kodėl toks kosminis dažnis? Jis slepiasi pačiame ES sankcijų skyrimo mechanizme, pagal kurį minėtas sankcionuotųjų super-sąrašas atnaujinamas kartą ar dukart per metus. ES politikų argumentas – tokiu būdu užtikrinamas sankcijų laikinumo ir proporcingumo principas. Esą sankcijos pratęsiamos tik tiems individams ir tik tais siaurais tikslais ir tokiam trumpam laikui, kuriam jos būtinos. Ilgesnis sankcijų periodas „pažeistų žmogaus teises“.
Bet realybėje sankcionuotųjų dėl Ukrainos konflikto sąrašas išlieka panašus jau 8 metus ir kasmet tik didėja. Sąrašas iš esmės nėra „valomas“, nežiūrint į aibę ES Tarybos jau pralaimėtų bylų apie sankcijas Liuksemburge. Panašu į daugiaserijinę teisminę TV dramą, kurioje tikrieji laimėtojai yra nei ES politikai ar juos išrinkusi visuomenė, nei netgi sankcionuotieji individai.
Ko negalima pasakyti apie skaitlingas Europos advokatų ir teisininkų pajėgas visoms šioms byloms ginčyti. Juk net ir bylą pralaimėjus įžymiems britų ir kitiems advokatams Liuksemburgo Teismas leidžia sumokėti … už sankcijomis užšaldytus pinigus. O jei sankcionuotas asmuo laimi – sumoka ES institucijos, ar tiksliau – mes, ES mokesčių mokėtojai.
Pavyzdžiui, išguito Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus ir jo sūnaus advokatai 8 metus kasmet skundėsi Liuksemburgui su vis naujais pareiškimais. ES Teisme jie laimėjo sprendimus, reikalaujančius ES Tarybos panaikinti jų turto įšaldymą… net 5 kartus. Nuraminsiu tuos, kas suskubo baimintis, kad Janukovičiams tiesiog kaip įteisintiems gangsteriams buvo leista išeiti iš apvogto banko. ES Taryba kaskart po pralaimėjimo Liuksemburgo Teisme, eilinį kartą šiemet, pratęsė sankcijas Janukovičiams, įskaitant priemones dėl jų turto įšaldymo. Cituojant ES aukščiausiojo politinio organo atstovą šiuo klausimu: „pataisėme sankcijas taip, kad šį kartą jau pilnai atsižvelgtume į ES Teismo argumentus, kai jis sankcijas naikino“ …
Europos teisininkai prieš politikus
Šios bylos atskleidžia fundamentalias problemas ES sprendimų priėmimo mechanizme. Sutinkamai su Europos Parlamento oficialia studija, nuo 2008 iki 2016 m. net 2/3 (!!!) visų Liuksemburgo Teisme apskųstų atvejų, sankcijos buvo panaikintos. Sankcijos yra jau antra pagal populiarumą ES aukščiausiose teisminėse instancijose nagrinėjama tema – dažniau nei bylos apie konkurenciją. Per tą laiką šimtai sankcionuotų asmenų iš Ukrainos, Egipto, Irano, Kongo, Sirijos, Tuniso ir kitų karo ir konfliktų paliestų kraštų laimėjo Liuksemburge.
Paskutiniais metais ES individualias sankcijas apiforminantys Briuselio biurokratai išmoko kiek geriau argumentuoti to ar kito asmens įtraukimą į vienam ar kitam konfliktui skirtą sankcionuotųjų sąrašą. Vietoj anksčiau naudotų žvalgybos institucijų duomenų ir kitos slaptos informacijos, Europos Komisija dabar reziumuoja iš atvirų šaltinių gautą ir teisme viešai aptariamą informaciją apie sankcionuotą asmenį, jo ryšius su agresyviu režimu ir pan.
Tačiau ES Teismo akimis žiūrint, ir Europos biurokratija, ir jų aptarnaujami ES politikai, yra lėti mokiniai. Itin brokuoti jų argumentai, liečiantys asmenis, kurie sankcionuoti dėl piktnaudžiavimo, švaistymo, vagysčių iš biudžeto ir korupcijos karinio konflikto paliestose šalyse. Prielaidos iš straipsnių spaudoje ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų ataskaitų, kuriomis remiantis Briuselyje formuojami sankcionuotų asmenų sąrašai, dažnai ES Teismo atmetamos kaip nepagrįstos. Iki 2020 m. net 28-iose iš 32-jų bylų Liuksemburgo Teisme, inicijuotų V. Janukovyčiaus ir jo artimiausių Ukrainos eks-pareigūnų, pareiškėjams baigėsi sėkmingai ir sankcijos prieš juos buvo pripažintos neteisėtomis.
Du pešasi, trečias laimi
Kodėl ES politinis ir biurokratinis aparatas iš vienos pusės, ir teisėjų bei teisininkų elitas iš kitos, visiškai nesusikalba sankcijų klausimu? Kaltinti galima ir Liuksemburge reziduojančius ES teisėjus, kurie, kaip kad ir minėtoje D. Ovsyannikovo byloje, dažnai demonstruoja ne tik atotrūkį nuo naujos Europos ir pasaulio geopolitinės realybės, bet ir nuo sveiko proto, rodo perdėtą formalizmą bei „legalizmą“.
Ar pats buvimo Rusijos okupuoto Krymo kertinio regiono gubernatoriumi faktas yra nepakankamas įrodymas, kad pademonstruotų asmens priešiškumą suvereniai Ukrainai? Ar tikrai pasitraukus iš gubernatoriaus posto automatiškai „nutraukiami ryšiai su Kremliumi“? Ar Rusijos režimo vis dažniau demonstruojami karo nusikaltimų pavyzdžiai neturėtų perkelti įrodinėjimo švytuoklės prieš sankcionuotą asmenį – bent jau ta apimtimi, kad jis įrodytų, jog iš tikrųjų laiko vertybinę distanciją nuo agresyvaus režimo? Ar vienos šalies politiko asmeninių įsitikinimų nustatymas kitos šalies suvereniteto atžvilgiu yra įrodinėjamas lygiai taip pat kaip ieškinys prieš bažnytkaimio davatką, jog ji apšmeižė kunigą? Ar ES Teismo protai neturi labiau rafinuotų ir efektyvių įrankių nustatant standartą matuoti asmens lojalumui tam ar kitam politiniam režimui?
Tačiau labiausiai nerimą kelia ne tai, kad ES Teismo sprendimai sankcijų atžvilgiu dažnai ne itin kokybiški. Nekokybiški sprendimai gali būti pačių teismų keičiami – tiek teisėjų klaidas taisant aukštesnėje instancijoje (Liuksemburge jų - dvi), tiek teisėjams mokantis iš savo klaidų ir gryninant jurisprudenciją.
„Teisė dažnai mėgsta aiškumą ir baigtumą, kartais – net ir teisingumo sąskaita“ – legendinio anglų teisėjo lordo Denningo citata. Pavojingiausia tai, kad ES Teismo sprendimai dėl sankcijų realiai ES biurokratinės ir politinės valdžios nepaisomi. Praktika rodo, kad ES Taryba galimai pratęsinės bylas Liuksemburge jau laimėjusiems ar laimėsiantiems sankcionuotiems pareiškėjams dėl Ukrainos karo tiek, kiek norės. Suras pretekstą „pataisyti“ individualių sankcijų aprašą kitų metų sąraše ir pirmyn – iki kito ES Teismo trenksmo liniuote per riešą.
Visa tai ne tik pareiškėjų, bet ir Europos visuomenės akyse iš teisingumo potencialiai daro butaforiją, o iš teisminės gynybos – iliuziją. Laimi tokiu atveju tik tūkstantines sumas už valandą imantys advokatai. Ir aišku V. Putino propaganda, kuri senai tvirtina apie ES ir Vakarų visuomenės teisinės sistemos veidmainiškumą. Eilinį kartą duodamas penas tvirtinimams, kad iš Prancūzijos monarchizmo ir Vokietijos autoritarizmo pamatų išsivadavusi ES teismus laiko ne tikra nepriklausoma valdžia, bet savotišku politinės valdžios priedėliu.
Ir kaip galima tikėtis, kad ES sankcijos bus vienodai, efektyviai ir nuspėjamai taikomos kiekvienoje iš 27 ES šalių, esant tokiems skirtumams dėl požiūrio aukščiausiame ES institucijų lygyje?
Sveikas protas – už Atlanto
Eilinį kartą senutė Europa gali pasimokyti iš JAV. Vietoj to, kad kurtų virtualią teisę į teismą sankcionuotiems pareiškėjams, JAV teisinė sistema dažniausiai neleidžia ginčyti sankcijų įvedimo pagrindo JAV teisme, ryšium su prerogatyva nacionalinio saugumo klausimais, kuri suteikiama įstatyminei ir vykdomajai valdžiai. Amerikiečiai puikiai supranta, kad sankcijų įvedimas yra susijęs daugiau su kolektyvine atsakomybe, rizikos valdymu ir grėsmių prevencija, o ne tradicinėmis baudžiamajame procese naudojamomis ir teisininkų suvokiamomis koncepcijomis – individualizuota „kalte“, „įrodymais“ ar „baudimu“.
Tiesa, JAV teismai tokiame kontekste gali pasisakyti rečiau ir mažesne apimtimi. Bet ir mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo advokatams ir jų pasiektoms tuščioms „Pyro pergalėms“, o kartu ir teismo kaip efektyvios institucijos autoriteto menkinimo, tokiu būdu išvengiama.
Bet kol kas Janukovyčių šeimai, D. Ovsyannikovui ir kitiems ES sankcionuotiems asmenims išlieka galimybė toliau žaisti ES sankcijų peržiūrėjimo loterijoje, o jų advokatams – toliau išrašinėti faktūras mums. O gal kam pasiseks ir ištrūkti? Štai 5 metus iš eilės Liuksemburgo Teisme laimėjusiam buvusiam V. Janukovyčiaus sėbrui, Ukrainos finansų ministrui Oleksandrui Klymenko, nesenai pagaliau pavyko – sankcijų jam ES Taryba po eilinio ES Teismo sprendimo nebepratęsė.
Komentaro autorius – Dovydas Vitkauskas, teisingumo ir viešojo valdymo reformų ekspertas
