R. Vilpišauskas. Ar bus remiama Ukraina?

Lapkričio kadencijos vidurio Kongreso rinkimai JAV kelia daug diskusijų. Ir ne tik dėl to, ar po jų Kongrese daugumą turės respublikonai, tarp kurių gali būti nemažai Donaldui Trumpui artimų politikų, ir ką toks pokytis galėtų reikšti JAV vidaus politikai. Daug nerimo Europoje kelia ir su JAV užsienio politika susijęs klausimas, ar tokio scenarijaus atveju JAV įsipareigojimas remti Ukrainą kovoje su agresore „tol, kol to reikės“, išliks toks pat tvirtas.

Šis nerimas tvyro dėl kelių priežasčių. JAV nuo pat Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios ėmėsi lyderystės telkti Vakarų sąjungininkų atsaką tiek sankcijomis agresorei, tiek teikiant paramą, finansais, ekonominėmis ir karinėmis priemonėmis Ukrainai, tiek stiprinant rytinio NATO flango valstybių gynybinius pajėgumus. Kylio instituto duomenimis, iki spalio pradžios JAV suteikta ar paskelbta parama Ukrainai sudarė 52 mlrd. Eur. O ES ir jos valstybių narių bendra parama siekė tik 29 mlrd. Eur ir nemaža dalis jos buvo tik pažadėta, bet dar ne suteikta. Tad kol kas būtent JAV parama daugiausia prisidėjo prie Ukrainos karių pažangos pastaraisiais mėnesiais atsiimant okupuotas teritorijas.

Tačiau kai kurie Respublikonų partijos nariai Atstovų rūmuose, taip pat kandidatuojantys rinkimuose į Kongresą, viešai yra išreiškę abejonę, ar JAV toliau turėtų „besąlygiškai“ remti Ukrainą. Beje, ne tik D. Trumpui artima respublikonų mažuma kalba apie tai. Neseniai ir progresyviųjų Demokratų partijos sparno Kongrese atstovės paskelbė viešą kreipimąsi, kuriame Joe Bidenas buvo raginamas ieškoti būdų užbaigti karą derybomis su V. Putinu. Kilus pačių demokratų viešo pasipiktinimo bangai, minėto laiško autorės jį atsiėmė ir apkaltino savo patarėjus, kad paviešino jį netinkamu laiku.

Tai, jog kraštutiniai dešinieji ir kraštutiniai kairieji kritiškai vertina savo šalies aktyvų dalyvavimą, ginant tarptautines normas bei įtvirtinant demokratijos principus pasaulyje, nėra naujiena nei Amerikoje, nei kitose Vakarų šalyse. Kol kas jie JAV Kongrese sudaro mažumą. Tačiau kai kurie jų argumentai verti dėmesio, nes atspindi dalies (nors ir mažos, bet augančios) amerikiečių požiūrį. Turbūt svarbiausias jų yra susijęs su tuo, kad Europos šalys lėčiau ir mažiau remia Ukrainą nei JAV. Teigiama, kad karas vyksta Europoje, o ES valstybės pernelyg menkai padeda Ukrainai jį laimėti, dėl ko Europos saugumo reikalais vėl turi rūpintis Amerika. Kitaip sakant, priekaištai ES dėl pernelyg menkos paramos Ukrainai tapo naujuoju „2% nuo BVP gynybai“ klausimu. Beje, dėl to ES šalims priekaištauja ne tik kai kurie respublikonai, bet ir J. Bideno administracijos pareigūnai.

Ir šis priekaištas yra pagrįstas. ES ir jos valstybės ne tik atsilieka nuo JAV teikiamos paramos Ukrainai dydžiu, bet ir pažadėtos paramos skyrimo tempu. Nors neseniai Vokietijoje vyko dar viena tarptautinė konferencija Ukrainai paremti, jos rezultatai gana kuklūs. Jei ES iš tiesų siekia tapti geopolitine veikėja, kaip nuo pat savo kadencijos pradžios deklaruoja dabartinė Europos Komisijos vadovė, didesnė parama Ukrainai, ginančiai ne tik savo suverenumą, bet ir visos ES vertybes bei saugumą yra geriausias būdas deklaracijas paversti darbais.

Taip, ES ir jos šalys svetingai priėmė didelį skaičių pabėgėlių iš Ukrainos, o ES prekybos su Ukraina ribojimų laikinas suspendavimas yra svari ekonominės paramos Ukrainai priemonė, ypač jei taptų nuolatinė. Tačiau to neužtenka. Didesnė ir spartesnė ES parama Ukrainai svarbi ne tik siekiant pergalės fronte bei šalies atstatymo. Ji svarbi ir tam, kad būtų išsaugotas JAV dėmesys Europos saugumui. Ir tai, kaip ir ukrainiečių pasiekimai atkovojant okupuotas teritorijas, būtų svarbus argumentas parodant rinkėjams ir politikams Amerikoje, kad jų indėlis į Europos saugumą yra adekvatus, reikalingas ir duoda rezultatų.