Įkandama aritmetika
Kitąmečio biudžeto tikslai suformuluoti lyg ir aiškiai: išsaugoti žmonių perkamąją galią, kovoti su energetikos krize, stiprinti nacionalinį saugumą, investuoti į Lietuvos ateitį.
Tačiau visa tai gali ir likti skambios frazės be jokio esminio pokyčio, jei numatomos priemonės ir programos neatitiks užsibrėžtų tikslų ir nebus galimybės juos pasiekti.
„Lietuvos žalioji pertvarka gali likti tik planuose, jeigu leidimams elektros gamybai iš atsinaujinančių energijos išteklių išduoti valstybės tarnautojai turės daugiau resursų, bet privalės atlikti tas pačias įstatymais reglamentuotas funkcijas“, – perspėja Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikai.
Ar kitų metų biudžetas galėtų būti postūmiu, pavyzdžiui, itin svarbiai valstybės tarnybos reformai ir valstybės funkcijų optimizavimui? Būtent tokiai reformai, kuria siekiama padidinti valstybės tarnautojų veiklos efektyvumą, kurti didesnę pridėtinę vertę piliečiams.
Efektyvumą užtikrinti įmanoma, kai, sudarant ir nagrinėjant programas – jų tikslus, priemones, rezultatus ir vertinimo kriterijus, yra atsakingai ir nuosekliai įvertinama, kokia pridėtinė vertė piliečiams yra kuriama, ar pasitelkiamos proporcingos priemonės, pasirenkami adekvatūs rezultatai ir jų vertinimo kriterijai. Taip paaiškėja, kurios programos yra nereikšmingos ir neturėtų būti finansuojamos iš valstybės biudžeto.
Tačiau siekiant, kad taupymas nevirstų mechaniniu išlaidų mažinimu, siūloma kartu su biudžeto projektu įpareigoti valstybės institucijas teikti ir valstybės tarnybos reformai reikalingus teisės aktų pakeitimus. Biudžeto įstatymas turėtų įgalioti ir įpareigoti institucijų vadovus parengti būtinus įstatymų pakeitimus, kuriuos Seimas svarstytų artimiausioje sesijoje.
Grįžtant prie ne kartą kritikuotos pernelyg didelės reguliavimo naštos, tenkančios ūkio subjektams, verta priminti, kad jos sumažinimas nereikalauja nei investicijų, nei ypatingų pastangų. Matyt, tiesiog trūksta politinės valios. Arba koją kiša paprasčiausias abejingumas. Todėl ir neišnaudojama galimybė be papildomų valstybės investicijų sukurti geresnes sąlygas verslui, didinti šalies konkurencingumą ir atsparumą išorės grėsmėms. Mažinant reguliavimą, atsisakant perteklinių procedūrų yra išlaisvinamas įmonių laikas efektyviai panaudoti turimus išteklius: didinti gamybos apimtį, kurti daugiau darbo vietų, investuoti ir kt.
Tad sudarant valstybės biudžetą svarbu įvertinti institucijų finansavimo rodiklius, taip pat ar finansuojama veikla nėra perteklinė. Ko gero, iškart atsirastų išteklių prioritetiniams valstybės tikslams pasiekti.
Kylant skolinimosi kainai, svarbu, kad papildomas skolinimasis valstybės išlaidoms finansuoti būtų pagrįstas. Esant ekonominiam sunkmečiui, didėjantis viešųjų finansų deficitas neišvengiamai reiškia didėjančią valstybės skolą. Tai augina skolos tvarkymo išlaidas ir skolą stabilizuoti sekasi vis sunkiau. Galiausiai, pasak ekspertų, atsiduriama užburtame rate, kai skolinamasi deficitui finansuoti, o paskui ir – skoloms refinansuoti.
VŽ nuomone, akivaizdu, kad dabartinėje realybėje itin svarbu optimizuoti valstybės išlaidas ir užtikrinti viešųjų finansų tvarumą. Institucijų asignavimai turėtų būti planuojami pagal išgales. Nederėtų pamiršti ir tokios „aritmetikos“: dvigubai greitesnis išlaidų didinimas, palyginti su pajamų augimu, lemia augančią valstybės skolą ir skolos tvarkymo kaštus. Lietuvos bankas perspėja, kad šalies skolos tvarkymo kaštai kitąmet didės beveik dvigubai.
2023 m. Vyriausybė planuoja skolintis 6,67 mlrd. Eur. Euroobligacijų emisijomis ketinama skolintis apie 4 mlrd. Eur. Skolinimosi kaštai jau išaugo: skolinimosi kainą lemia nauja ekonominė realybė, kurios ignoruoti negalima: kai prieš metus pasiskolinti nekainavo beveik nieko, dabar tenka mokėti 4% ir didesnes palūkanas.
Beje, skolinamės jau brangiau nei Graikija ir Italija.
