Atleidimų lapeliai dar tik šnara
Ateini į darbą ir sužinai, kad gali susirinkti savo daiktus ir eiti namo – įmonei tavo paslaugos nebereikalingos? Su tokia realybe ne vienas darbuotojas susidūrė per 2008–2010 m. pasaulinę ekonomikos krizę, nemaža dalis personalo tokią patirtį turėjo pandemijai prasidėjus.
Ir nors sakoma, jog žmogaus prigimtis sukonstruota taip, kad blogus dalykus atmintis išstumia, pasilikdama tik geruosius, tai, kaip elgiamasi kritinėmis situacijomis, greitai nepasimiršta. Padėčiai pagerėjus, elgesys sunkmečiu tampa svarbiu kriterijumi, sprendžiant, su kuriais vadovais, kolegomis, darbuotojais yra pakeliui, o su kuriais – verčiau išsiskirti.
Toks vertinimas vyksta iš abiejų pusių – tiek darbdavio, tiek personalo. Tai ypač išaiškėjo per pandemiją. Jai prasidėjus, absoliučioje nežinioje buvo visi, tik elgėsi skirtingai. Vieni vadovai, atsigavę po kelias dienas trukusio šoko, ėmė perdėlioti įmonės veiklą, ieškoti sprendimų, kaip išlaikyti verslo gyvastį ir išsaugoti kuo daugiau darbo vietų.
Kiti tą pačią dieną, vos išgirdę apie skelbiamą karantiną, susikvietė visus darbuotojus ir pasiūlė šiems parašyti prašymus atleisti iš darbo. Taip, išeiti savo noru, kad nereikėtų mokėti jokių išeitinių išmokų. Esą, kuo anksčiau jie kreipsis į Užimtumo tarnybą, tuo didesnė tikimybė, kad gaus bedarbio išmoką, nes kai ten pradės plūsti tūkstančiai, kas žino, ar visiems pinigų užteks.
Tie darbdaviai, kurie sugebėjo išsaugoti darbuotojus, nusipelnė papildomų lojalumo taškų. Be to, kiek atlaisvinus karantino pančius, tokios įmonės iš karto galėjo kibti į darbus, nes nereikėjo ieškoti naujų darbuotojų ir jų mokyti.
Tie vadovai, kurie įmonėje buvo pasilikę lyg generolai be armijos, karantinui pasibaigus turėjo burti naują komandą. Kai kuriems pavyko susikviesti buvusius darbuotojus, tiksliau – bent jų dalį, o kiti turėjo pasikliauti sėkme ir priimti visai nepažįstamų žmonių.
Tiesa, darbdaviams tas sudėtingas laikotarpis buvo irgi proga įvertinti darbuotojus iš naujo. Ypač tuos, kurie persikėlė dirbti nuotoliu. Daugelis vadovų neslėpė džiaugsmo ar net nuostabos, kad darbuotojai sugebėjo susitelkti į stiprų kumštį, dirbo neskaičiuodami valandų, patys drąsiai siūlė idėjų, kaip išgyventi sunkmetį.
Tačiau būta ir tokių, kurie darbą iš namų suprato kaip papildomas atostogas ar bent galimybę dirbti ne visą darbo dieną. Tik štai išdavikai rezultatai neleido gyvenimo pasilengvinti ilgam – nebūtina sėdėti biure, kad vadovas matytų, kas rimtai dirba, o kas – atbula ranka. Greičiausiai šiems darbuotojams teko ieškotis kitos darbovietės. Nes darbdavio ir personalo santykiai – tarsi dvipusis eismas: kiek duodi, tiek ir gauni.
Ir kai atrodė, kad COVID-19 jau įveiktas, tiksliau, su juo susigyventa, o gyvenimas grįžta į įprastas vėžes, visus sukrėtė Ukrainoje prasidėjęs karas. Su juo susigyventi kur kas sunkiau nei su pandemija, tiksliau – neįmanoma, nes nei širdimi, nei protu nesuvokiama, kad XXI a. Europoje vyksta žudynės, o grasinimai branduoliniu ginklu girdimi kone kasdien.
Prognozuojama, kad ši žiema bus viena sudėtingiausių, nes infliacija auga akyse, o energijos kainos kyla iki dar nematytų aukštumų. Bus sunku tiek verslui, tiek gyventojams. Tačiau nuo kitų sunkmečių ši krizė skiriasi tuo, kad apie jos artėjimą žinoma iš anksto ir galima jai pasiruošti. Didžiausią klaidą daro manantys, kad sunkmetis juos aplenks. Taip nebūna!
Kad lengva nebus, jaučiasi jau dabar. Įmonių vadovai už galvos griebiasi išvydę sąskaitas už elektros energiją ir dujas. O juk šildymo sezonas dar net neprasidėjęs. Gyventojai jau įjungė taupymo režimą ir drastiškai mažina pirkinių krepšelį, atsisako nebūtiniausių paslaugų, ką jau kalbėti apie pramogas.
Nors masiniai atleidimai dar nepasipylė, bet kad jų bus, abejonių nekyla. Klausimas – kiek ir kokių? Jau dabar Užimtumo tarnyba pranešė apie darbo rinkos lėtėjimą. Rugsėjį labiausiai sumažėjo pasiūlymų dirbti padavėjams, barmenams, virtuvės pagalbininkams, mėsininkams ir žuvų darinėtojams, grindų ir plytelių klojėjams, mokytojams. Greičiausiai kitą mėnesį sąrašas bus dar ilgesnis.
Vyriausybė, suprasdama, kad nei gyventojai, nei verslas vien savo jėgomis su užgriūvančiais sunkumais nesusidoros, jau pristatė pagalbos priemonių planą.
Tačiau vien jis neišgelbės. VŽ nuomone, įmonių vadovams dar yra laiko perdėlioti taktiką, sugalvoti keletą atsarginių planų, išsigryninti, kokia veikla suteiks daugiausia galimybių įveikti sunkumus, ir, žinoma, nuspręsti, kokios sąnaudos bus mažinamos arba kaip auginamos pajamos, kad netektų per stipriai susiveržti diržų ir verslas nepritrūktų oro. O be oro, kaip žinome, ilgai neišgyvenama.
Svarbiausia su tais planais supažindinti ir darbuotojus, kad šie žinotų, kas gali nutikti, jei sąlygos verslui tik blogės. Ko gero, viena sunkiausių akimirkų darbdaviui yra įteikti atleidimo lapelį. Bet kartais pasirinkimo nėra. Svarbu, kad būtų išsiskirta civilizuotai ir žmogiškai.
Nes sunkmečiai ateina ir praeina. O darbuotojų visada reikės. Tik ar pavyks pasiekti, kad jie norėtų grįžti?
REKOMENDUOJAME
