Farsas su kliedesių prieskoniu
Mėginęs apžioti kuo daugiau Ukrainos žemių, Putleris jau ėmė springti – Ukrainos kariuomenė vis aktyviau gena okupantus lauk iš savo žemių. Bunkerinis, pabūgęs prarasti dar didesnę dalį grobio, žengė va bank link – viena koja mynė mobilizacijos pedalą, kita – skubiai, naktį į penktadienį, pripažino „Ukrainos pietinių Zaporižios ir Chersono regionų valstybinį suverenitetą ir nepriklausomybę“. Kad kartu su rytinėmis Donecko bei Luhansko sritimis „jų prašymu“ prilipdytų prie savo valdų.
Penktadienio popietę (kaip visada vėluodamas) Putleris pasirodė Kremliuje ir skėlė kliedesius primenančią kalbelę, kurioje minėjo pačioje Rusijoje seniai paniekintą „JT chartiją“, bendrą „likimą su Rusija“, „kartu amžinai“ etc.
Tiesa, salėje sėdinti vienodų veidų, pilkai kostiumuota, publika, nors ir karštai bei reguliariai it pagal komandą plojo katučių egzaltacijos apimto vado šūkiams, pergalinga laime pernelyg nešvytėjo.
Tad apsišaukėliui „žemių vienytojui“ teko pasišvaistyti ir kaltinimais Vakarams: neva jie ieško naujo būdo smogti Rusijai ir ją sugriauti. Jis vėl kalbėjo apie Vakarų valstybių siekius išsaugoti „neokolonialistinę sistemą“ ir „grobikišką politiką“.
Kažin ar repetuodamas tekstą apie „grobikišką politiką“ jis pasižiūrėjo į veidrodį?
O kad aneksijos vakarėlis įgautų daugiau spalvų, buvo surengta „šventė“ – kaip kad rusiška zombių masė mėgsta: „papuošta“ Raudonoji aikštė – su scena ir milžiniškais transparantais, su koloradkėmis bei rusų abėcėlėje neegzistuojančiomis karo simboliais paverstomis raidėmis. Liaudžiai leista (liepta) šokti, trypti, traukti čiastuškas. Ir neužmiršti paskanduoti „teisingų“ šūkių.
O tie ir trypė, netgi ėjo rateliu. Ne vienas ir „laimės ašarą“ braukė.
Džiaugsminguose koncertuose tinkamai pagarbinus naująjį tėvelį carą, galima sriuobti vodkę į valias, pamušti sugėrovui akį - jei „negerbia“. Viskas pagal tradicijas, viskas, kaip jie įpratę.
Tik nuo euforijos apspangusiai masei vargu ar kas papasakos, kad minėtos sritys – dar toli gražu ne visiškai „referenduotos“, mat ne visur dar trypia kerzais (ar vyžomis) okupantai, o kai kur jų ir pėdos baigia atšalti. Kol šventėjai traukė „pergalės“ dainuškas, gausūs jų galvažudžių būriai, Ukrainos karių apsupti prie Lymano miesto, suko galvas dėl savo (iš)likimo ir mėgino nešti iš ten kudašių.
Betgi Putleriui reikia pergalės, reikia parodyti savo tariamą didybę – nors trupinėlio jos. Ambicingas ir kerštingas Kremliaus šeimininkas bijo prarasti karūną. O gal kartu su ja ir galvą?
Karo ekspertai prognozuoja, kad, nepavykus pasiekti reikšmingesnių pergalių Ukrainoje, rusai imsis masiškai naikinti jos infrastruktūrą, toliau griaus miestus, žudys civilius. Tiesa, tą Putleris daro nuo vasario 24-osios. Tas pats vyko ir penktadienį, kai jis dar repetavo savo „pergalę“ šlovinančią kalbelę: jo vadinamoji armija paleido raketas į civilių konvojų, kurie vyko į okupuotą teritoriją parsivežti savo artimųjų, – per Rusijos smūgį Zaporižios mieste žuvo virš 30 žmonių, kelios dešimtys buvo sužeisti. Į miestą buvo paleista 16 raketų iš S-300 sistemos.
„Taip padaryti galėjo tik visiški teroristai“, – sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis pareiškė, kad Rusija yra teroristinė valstybė, ir pridūrė: „Kraugeriški niekšai! Būtinai atsakysite. Už kiekvieną pražudytą ukrainiečių gyvybę!“
Štai tokia „pergale“, skinančia civilių gyvybes, giriasi bunkerinis.
Po gausių, nesaikingų vaišių visad atskuba pagirios. Nutilus euforijos fanfaroms, teks suvokti, kad grobis – neteisėtas. Kad jokia civilizuota šalis niekada nepripažins šių fiktyvių referendumų teisėtumo ir jų rezultatų bei Rusijos vykdomos Ukrainos teritorijų aneksijos. Apie tai kalbama JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno pranešime ir priduriama, kad šis Maskvos surengtas „spektaklis“ yra „neteisėtas ir pažeidžia tarptautinę teisę“.
Šie A. Blinkeno komentarai buvo paskelbti dar prieš penktadienį Kremliuje surengtą susitarimų pasirašymo „ceremoniją“.
Jungtinės Karalystės (JK) ministrė pirmininkė Liz Truss penktadienį apkaltino Putiną tarptautinės teisės pažeidimu. Ji kritikavo Rusijos lyderį kaip „akivaizdžiai nesiskaitantį su Ukrainos žmonių, kuriems jis tvirtina atstovaujantis, gyvybėmis“.
„JK niekada neignoruos suverenios šių žmonių valios ir mes niekada nepripažinsime Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios regionų niekuo kitu, kaip tik Ukrainos teritorija“, – pridūrė ji.
Neliko nuošalyje ir Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, kuris pasmerkė pseudoreferendumus ir būsimą keturių Ukrainos teritorijų aneksiją. „Mes nepripažinsime šių tariamų rezultatų, šių sienų perstūmimų“, – pareiškė jis penktadienį.
Kai iš plėšrūno mėginama atimti neteisėtą grobį, jis ima šiepti nasrus. Putleris vis aršiau ima šiepti branduolinius. Užgrobęs Ukrainos žemes, jis skelbia jas rusiškomis, savo nuosavybe.
„Dar skandalingiau, jis taip pat gali pareikšti, kad Ukrainos kariai, šiuo metu valdantys didelę dalį tų keturių provincijų, iš tikrųjų yra okupantai, o jei jie bandys atsiimti savo žemę, bus okupantai“, – rašo „The Economist“.
„Mėginsite jas atsiimti, žiebsime branduoliniu ginklu“, – grasina grobuonis Ukrainai ir pasauliui.
„Branduolinės eskalacijos pavojus šiandien atrodo didesnis nei bet kada nuo Kubos raketų krizės, kuri įvyko prieš 60 metų spalį. Putinas neabejotinai tikisi, kad aneksija privers Ukrainos šalininkus baimintis, jog pavojus dar labiau išaugo, kad Vakarų ryžtas subliūkš.
Šioje nervus kaustančioje situacijoje verta prisiminti, kad žemė, kurią Putinas ketina aneksuoti, nėra Rusijos dalis. Be to, pasidavimas branduoliniam šantažui tik paskatins dar didesnį šantažą. Vakarai šią klaidą padarė 2014 m., iš esmės sutikdami su Putino įvykdyta Krymo vagyste iš Ukrainos. Kaip sakė vienas iš Putino pirmtakų: „Jei susiduri su koše, tai tęskite“, – rašo britų leidinys.
Putinas visada susidurdavo su problema, kad pralaimėjimas reikštų pažeminimą ir galimą nuvertimą. Štai kodėl nuo vasario jis ne kartą mojavo branduoline korta.
JAV pagrįstai leido suprasti, kad jei Putinas paleistų branduolinę bombą, padariniai būtų skaudūs. Tikriausiai NATO tiesiogiai panaudotų įprastinius ginklus, kad sunaikintų jo bazes ir pajėgas Ukrainoje. Vakarai turėtų įtikinti Kiniją ir Indiją aiškiai pareikšti, kad jos taip pat nepritartų branduoliniam smūgiui.
Ukraina kariauja toliau, pėda po pėdos laisvindama savo žemę nuo užpuolikų. VŽ mano, kad Vakarai turi likti didžiausias šios šalies ramstis, – metas suvokti, kad Rusijos karas paskelbtas ir prieš juos, ir ne tik ekonominis. Agresoriaus grasinimai bei šantažas – silpnumo ir desperacijos ženklas, tačiau, turint omenyje, absoliučiai neprognozuojamą, neadekvatų ir cinišką priešą, reikia būti pasirengus viskam.
