2022-09-15 08:50

Kai viešosios investicijos daro pokyčius

Rūtos Vizbarienės (VŽ) nuotr.
Rūtos Vizbarienės (VŽ) nuotr.
Prekybos ar maitinimo versle viena pagrindinių sėkmingos veiklos dedamųjų yra pakankamas klientų srautas – kuo judėjimas intensyvesnis, tuo didesnė tikimybė auginti pardavimus. Kita vertus, svarbu, kad tas srautas nebūtų tuščias, kai praeinančiųjų, rodos, netrūksta, bet į parduotuvę daug kas neužsuka arba jei užsuka, tai neperka tiek, kiek norėtųsi.

 Akivaizdu, kad į prekybines ar pramogų erdves pretenduojančių didmiesčių gatvių sėkmei nemenkos įtakos daro ir tai, kokios yra tos gatvės, kaip jos atrodo, kokia jų infrastruktūra. Jei suoliukai aplūžę, šaligatviai išklypę, gatvės danga susidėvėjusi, į aukštesnį kainų lygmenį besiorientuojančiam restoranui ar premium parduotuvei tokia aplinka vertės, ko gero, neprideda – didesnę paklausą turi jaukioje, tvarkingoje aplinkoje įsikūrusios prekybinės patalpos.

VŽ nuomone, siekiant skatinti verslumą pagrindinėse miestų gatvėse, svarbu į jas investuoti ir didinti patogumą tiek gyventojams, tiek verslui. Gerasis tokių iniciatyvų pavyzdys galėtų būti Kaunas, kuris, nors ir ne iš pirmo karto atsirinkęs rangovus, vis dėlto per protingą laikotarpį įgyvendino Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektą. Iš pradžių, natūralu, buvo visokių nusiskundimų, tačiau, kaip matyti, lojalių klientų turinčios įmonės išsilaikė visai neblogai – štai legendinė „Spurginė“ vėl sausakimša.

„Laisvės alėja atgijo ir, ko gero, jau ryškėja paslaugų, maisto ir pramogų gatvės kontūrai“, – apžvelgdamas Kauno prekybos centrų rinką sako Mindaugas Kulbokas, nekilnojamojo turto (NT) paslaugų bendrovės „Newsec Advisers LT“ tyrimų ir analizės grupės vadovas Baltijos šalyse.

Jo vertinimu, anksčiau vyravusi nuomonė, kad Kauno Akropolis „nužudė“ Laisvės alėją, akivaizdžiai nepasitvirtino ir tik dar kartą įrodė – norint konkuruoti, reikia investuoti. M. Kulbokas samprotauja, kad pagrindinės pėsčiųjų gatvės idėja dabar skatina ir plėtotojus bei nuomotojus surasti, kaip tinkamiausiai panaudoti turtą. Vienu metu galėjo atrodyti, kad Laisvės alėja kaip prekybinė erdvė buvo nukarūnuota, kai jos pašonėje iškilo prekybos milžinas. Patogų parkavimą, įvairias parduotuves vienoje vietoje pasiūlęs „Akropolis“ tapo akivaizdžiu lyderiu, dėl kurio iškilimo miesto centre strėlės skriejo ne į vieną politiką, o apskritai dėl didelių prekybos centrų plėtros miestų centruose pabumbėjimų netrūksta ir dabar. Beje, VŽ vertinimu, tie pabumbėjimai yra visiškai pagrįsti. 

Mums irgi kyla klausimas – jei miestų centruose karaliauja dideli centrai, tai kur dėtis mažiems verslams, nišinėms krautuvėms? Daugelyje Vakarų šalių būtent joms palikti senamiesčiai, miestų centrai, o didieji prekybos centrai gauna leidimus statytis atokiau. Šmaikštūs kauniečiai juokauja, jog „Akropoliu“ negali piktintis jau vien dėl to, kad įrengė miestiečiams nemokamą aikštelę.

Tokios parkavimosi galimybės ne pro šalį būtų ir vilniečiams, kurie, iš miegamųjų rajonų planuodami kelionę į centrą, turi gerai pasvarstyti, kur pasistatyti automobilį. Tad jei kam kiltų idėja pasekti Kauno pavyzdžiu ir Gedimino prospektą paversti pėsčiųjų alėja, pirmiausia reikėtų pristatyti automobilių parkavimo, prekių pristatymo į parduotuves, transporto srautų nukreipimo sprendimus. Ar neįdomu, kaip pasikeistų Gedimino prospektas, jį atidavus dviratininkams, riedlentininkams ir pėstiesiems? Atkarpoje nuo Katedros iki Vyriausybės, be abejo, puikiai – tai matyti ir dabar, kai savaitgaliais automobilių judėjimas ten draudžiamas. Tačiau kalbant apie dalį nuo Seimo iki Lukiškių aikštės, kuri visuomet buvo ramesnė, o dabar dar labiau ištuštėjo, turbūt minčių dėl pėsčiųjų alėjos nekyla. 

Priešingai – svarstoma, kas padėtų ją pagyvinti, atgaivinti. Po pandemijos čia neliko ne vieno restorano ir kavinės, suvenyrų ir drabužių parduotuvių. Darosi nykiau, tuščiau, o visgi tai Gedimino prospektas, sostinės centras. Galima svarstyti, kokios viešosios investicijos pakeistų šią miesto dalį? O gal praverstų subsidijos smulkiesiems, nuomojantis patalpas šioje atkarpoje? Turbūt, jei kam nors tai labai rūpėtų, būtų pasiūlyta ne viena priemonė. Bet šiandien yra kur kas rimtesnių klausimų, ypač artėjant šildymo sezonui ir neprognozuojamai kylant elektros kainoms.

Kiekvienam miestui, planuojančiam atnaujinti gatves, šalia kurių telkiasi verslas, svarbu nepamiršti, kad kiekviena diena, kiekviena valanda, kol vyksta darbai, verslui kainuoja labai brangiai. Bet kiekvienas prekybininkas nepatogumus tyliai iškęs ir bus be galo dėkingas, jei atnaujinimas vyks greitai ir sklandžiai.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791