Saulė virė, mėnesėlis kepė, o atomas miega
Prezidentas lyg linksta kompensacijų link, tačiau tikisi, kad neteks rinktis tarp dviejų svarbių valstybei sričių.
„Verslo žinių“ požiūriu, reikia susitaikyti su realybe. Elektra pabrango tiek, kiek nė vienas iš mūsų košmariškuose sapnuose nematė. Be jokios abejonės, isterija biržose netrukus baigsis, spekuliantai pasiims savo dalį, bet energijos resursai niekada nebebus tokie pigūs, kaip prieš kelerius metus. Tai yra faktas. Verslas su juo turės susitaikyti ir galbūt pasiguosti, kad su šia problema susiduria visas pasaulis, todėl apie lietuviškų prekių konkurencingumą šnekėti dar per anksti.
Galima ieškoti kaltųjų, kodėl kelis dešimtmečius nepadarėme nieko, kad padidintume elektros generaciją, bet dabar laikas ne aimanuoti, o ieškoti išeičių. Deja, nė viena iš jų džiaugsmo neatneša. Pradėsim taupyti ir vakarais gesinti šviesas gatvėse, nors tai labiau primena veiklos imitaciją, nei turi realų poveikį.
Žaliosios energetikos apologetai šaukia, kad reikia plėsti vėjo ir saulės parkus, mažinti biurokratinius trukdžius. Neapsigaukime, nei saulės, nei vėjo greitai neprigaudysim tiek, kad patenkintume poreikius. Beje, šiandien mažai kas dar šneka, kad šių elektrinių elementų utilizavimas irgi kainuos.
Pažvelkime, ką veikia kaimynai. Kad užsitikrintų didesnę energetinę nepriklausomybę, latviai ir estai rengia teisės aktus branduolinei energijai.
Nuspręsta, kad branduolinės energetikos darbo grupė galutinę ataskaitą Estijos vyriausybei ir parlamentui pateiks pusmečiu anksčiau, nei planuota iš pradžių, tai yra iki 2023 m. pabaigos. Valstybės paramos paslaugų centras taip pat paskelbė viešąjį konkursą, kurio laimėtojas atnaujins 15 metų senumo Branduolinio įstatymo projektą ir suplanuos teisinę bazę, reikalingą branduolinei programai pradėti.
Liepą Latvijos parlamentui pateiktos Energetikos įstatymo pataisos numato įpareigojimą parengti branduolinės elektrinės prijungimą prie elektros perdavimo sistemos.
Gal tai tik popieriai, bet kaimyninės šalys kruta, o mes matuojame vėjo greitį ir skaičiuojame saulėtas dienas, nors turime infrastruktūrą būtent atominei energetikai, kuri, specialistų vertinimu, galėtų idealiai subalansuoti skirtingas generacijas ir neišvengiamus svyravimus. Turėtume saugiausią ir į ateities poreikius sukurtą infrastruktūrą, kurios pavydėtų ne viena labiau išsivysčiusi valstybė ir iš kurios dar galėtume uždirbti: vėjo, saulės, atominę, hidro-, šilumines, kogeneracines jėgaines ir suskystintų dujų terminalą.
Energetikos ekspertai sako, kad modernus atominis reaktorius Visagine galėtų atsirasti ne anksčiau nei po dvylikos metų. Bet nuo kažko reikia pradėti, kad ir teisinės bazės sutvarkymo ir viešosios nuomonės formavimo.
Ką turėtume nuveikti? Pasitelkti šaltą protą, geriausius specialistus ir kalkuliatorių tam, kad dar kartą pasitikrintume Lietuvos poreikius dešimtmečiams į priekį ir galimybes įgyvendinti tinkamiausias generacijas.
Kaip suprantame, dabar mums milijardinės investicijos jau neatrodo tokios baisios, kai matome, kiek gali kainuoti priklausomybė nuo nepatikimų tiekėjų. Žinoma, sveikas protas yra privalomas raktažodis kiekvienam sprendimui, o jo įgyvendinimui galėtume pasitelkti patikimus kaimynus.
Gal atrastume, kad galėtume jų atominiams siekiams pasiūlyti turimą žemišką ir pigesnę infrastruktūrą mainais į finansines investicijas, o ateityje ir pagamintą produktą. Liaudyje tai vadinamas „susimesti“, vadyboje – bendru projektu ir bendra nauda, dėl kurios steigiamos bendros įmonės ar konsorciumai.
Ir tai tik viena mintis, kuri pirmoji šauna į galvą, sužinojus apie kaimynų suaktyvėjusius šokius aplink taikųjį atomą. Juk turime gražių draugysčių iš išskaičiavimo (gerąja prasme) pavyzdžių – Inčukalnio dujų saugyklą, elektros ir dujų jungtis su lenkais bei švedais, pagaliau išsipildžiusi suskystintų dujų terminalo tarptautinio įdarbinimo svajonė... Gal iš tiesų atėjo metas bendroms atominėms idėjoms. Lyg ir subrendom, lyg ir prietarų atsikratėm, lyg ir žinių turime, lyg ir momentas yra palankus.
