Į vištidę pakviesta lapė ir nedžiuginanti pergalė
Dideles ir atsparias transporto įmones sukūrę mūsų verslininkai rodo ženklus, kad gali įveikti nebe vieną krizę, o visą jų seriją: COVID-19 pandemiją, Mobilumo paketą, Rusijos karą Ukrainoje ir augantį vairuotojų trūkumą. Jeigu tai pavyks, jie jau eilinį kartą parodys savo neeilinį gebėjimą išlikti itin konkurencingoje, mažų maržų rinkoje. Apie tokį proveržį atsargiai spėlioti leidžia sėkmingus metus rodančios praėjusių metų vežėjų finansinės ataskaitos ir skelbiami drąsūs tolimesnės plėtros planai.
Mes jau lyg ir įpratome, kad mūsų transportininkai turi dešimtis gyvybių ir moka augti, esant labai sudėtingoms sąlygoms. Žinoma, šioje kovoje skaičiuojama daugybė aukų – šimtai uždarytų transporto įmonių, tačiau išlikusieji sugeba stebinti. Pasirodo ženklai, kad palaipsniui įdiegiamas ES Mobilumo paketas duoda netikėtą efektą. Šio dokumento nuostatos turėjo po visą žemyną pasklidusius ir absoliučią daugumą tarptautinių krovinių gabenančius vilkikus iš Rytų Europos suginti į savus gardus, taip nuo jų apsaugant Senosios Europos vežėjus.
Daugiau skaitykite:
Apribotos krovinių vežimo galimybės ir įvestas reikalavimas sunkvežimius periodiškai atvežti į registracijos šalis turėjo sunaikinti ekonominį Rytų Europos vežėjų motyvą – dėl Mobilumo paketo reikalavimų išaugę veiklos kaštai tiesiog neleistų konkuruoti mažesnėmis, nei Vakarų Europos vežėjų, kainomis.
Tačiau didžiosios Rytų bendrovės ėmė sistemingai steigti savo įmones ne tik arčiau didžiųjų rinkų ir lengviau trečiųjų šalių piliečius įdarbinančioje Lenkijoje, bet ir svarbiausiose savo darbo zonose, pirmiausia – Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Vytas Volkevičius, vienos didžiųjų Lietuvos transporto grupių „Hoptrans holding“ bendraturtis ir vadovas, leidžia suprasti, kad taip Senoji Europa į savo vištidę pasikvietė lapę.
„Anksčiau mes dirbome tik tarptautinėje rinkoje, bet dabar, stumiami Mobilumo paketo, ateiname ir į vidines, – sako jis. – Mūsų įmonės yra inovatyvios, jos moka tokius pačius ir dar didesnius atlyginimus ne vien vairuotojams, bet ir administracijos darbuotojams. Mes esame daug greitesni, turime dideles organizacijas.“
Verslininkas pasakoja, kad didelius nuosavų sunkvežimių parkus valdančios lietuviškos bendrovės yra gerokai efektyvesnės ir finansiškai pajėgesnės už Vakaruose dominuojančias nedideles šeimynines įmones. Čia derėtų pastebėti, kad toks entuziazmas dar nėra dažnas kitose lietuviškose transporto įmonėse. Bene didžiausias jų vardijamas trikdis – Vakarų užsakovai visada prioritetą suteikia saviems paslaugų teikėjams.
Bet chroniškai augantis transporto trūkumas tikrai suteiks daugiau galimybių Lietuvos vežėjams. Jeigu jiems pasiseks iškovoti naują lietuviško verslo pergalę – nežinia, kiek šįkart ji džiugins mus. Nes Vakaruose įsitvirtinantis lietuviškas verslas iš šalies po truputį išsineša vis daugiau darbo vietų, su jais susijusių mokesčių ir svarbią mūsų BVP dalį. Lietuviškas verslas laimės, Lietuva – ne.
VŽ nuomone, dar lieka priemonių stabdyti išeinančius vežėjus, nors ne visos jos valdomos iš Lietuvos. Jeigu verslas matys geresnes galimybes Lietuvoje, stengsis kuo daugiau savo veiklos išlaikyti čia. Pavyzdžiui, juos tikrai galėtų suvilioti geresnė, nei Lenkijoje, galimybė įdarbinti vairuotojus iš trečiųjų šalių.
Situaciją galėtų pagerinti ir ES Teisingumo Teismo sprendimas, jeigu jis atšauktų Mobilumo paketo nuostatą periodiškai grąžinti sunkvežimius į jų registracijos vietą. Vilkikai kaip nors išgyventų, neaplankydami savo registracijos šalies, o mūsų vežėjai šalyje galėtų pirkti, registruoti, drausti daugiau sunkvežimių bei įdarbinti daugiau jų vairuotojų.
