Vertybės, ginamos Ukrainos krauju

Kandidatės statusas – vienas pirmųjų žingsnių narystės ES link. Anksčiau Vakarų šalys, įskaitant Vokietiją, Prancūziją, skeptiškai vertino galimybes paspartinti Kyjivo narystę ES, ant „žaidimo stalo“ mesdamos procedūrinę kortą.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas aiškino, kad paspartinti Ukrainos stojimą būtų nesąžininga narystės siekiančių Balkanų šalių narių, kurios eilėje įstrigusios jau daugelį metų, atžvilgiu. Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte tvirtino, kad narystė negali būti „trumpas kelias“. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pranašavo, kad stojimas užtruks „metus, o iš tiesų, be abejo, dešimtmečius“.

„Tokie argumentai „taisyklės yra taisyklės“ gali būti įtikinami taikos metu. Tačiau karo metu jie gali atrodyti neišmanėliškai ir ciniškai. Ant kortos pastatytas Ukrainos, kaip valstybės, išlikimas, o ne ES maisto saugos standartų perėmimas“, – „The Economist“ puslapiuose samprotauja Luukas van Middelaaras ir Hansas Kribbe, Briuselyje dirbantys politikos teoretikai.

Vakarai, regis, suprato, kad vasario 24 d. visi atsidūrėme naujoje realybėje. Ilgą laiką ES ir NATO pašonėje ginklais žvanginusi Rusija tądien metė juos į kovą prieš europiniu keliu žengiančią Ukrainą.

Šalis štai jau ketvirtą mėnesį nuožmioje kovoje prieš imperines užmačias gaivinančią agresorę savo krauju gina ir visą Europą, ir tikrąsias europietiškas vertybes. Net ir sumenkus viltims prisibelsti iki galimos narystės NATO, žiauraus karo alinama Ukraina atkakliai siekia būti priimta į ES šalių šeimą. Ištiesti Bendrijos ranką ukrainiečiams reiškia suteikti jiems daugiau stiprybės ir tikėjimo, kad ne tik Ukrainai reikalinga ES – Bendrijai Ukraina taip pat reikalinga. Ypač tai svarbu nesiliaujant Kremliaus orkų puolimams, kai ukrainiečiai, vis dar turėdami nepakankamai ginkluotės, didvyriškai gina kiekvieną savo žemės pėdą, į istorijos puslapius įrašydami vis naujus žygdarbius.

Teisus Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas, primindamas europiečiams, kad jų klubo plėtra turi geopolitinę reikšmę. Būtent rūpestis dėl Europos stabilumo lėmė, kad po Šaltojo karo į ES būtų priimtos Rytų ir Vidurio Europos šalys. Ne mažiau strategiškai svarbi būtų ir Ukrainos narystė europinėse struktūrose.

Vieną ranką ES pagaliau ištiesė – vizito Ukrainoje metu Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos lyderiai pareiškė pritariantys, kad Kyjivui nedelsiant būtų suteiktas oficialus kandidatės statusas ir užsiminė, kad EK verdiktas bus teigiamas. Komisija Ukrainos kandidatūrą penktadienį išties parėmė.

„Visi žinome, kad ukrainiečiai pasirengę mirti už Europos perspektyvą. Mes norime, kad jie gyventų kartu su mumis dėl Europos svajonės“, – sakė Usula von der Leyen, EK pirmininkė, žurnalistams, paskelbusi EK rekomendaciją Ukrainai suteikti kandidatės statusą.

Dabar žodį turi tarti visos 27 ES valstybės – aukščiausio lygio susitikimas vyks birželio 23–24 dienomis. Tačiau Bendrijoje abejonės dar neišsklaidytos – dalis šalių mano, kad jei ne Rusijos karas, Ukrainos narystės siekiai nė nebūtų svarstomi. Pasak kritikų, iki Kremliaus invazijos Kyjivui priekaištauta dėl per lėtai judančių reformų, ypač antikorupcinių. 

Atsargiai perspektyvą vertina ir kai kurie politologai – pasak jų, Ukraina vis dėl to nusipelno aiškių atsakymų, o ne melagingų pažadų.

„Tiesa, kurią ES vadovai nutyli, yra ta, kad nors Ukrainos įsitvirtinimas Europos struktūrose yra strategiškai svarbus, yra ne mažiau strateginių priežasčių, kodėl ES neturėtų būti viena iš jų. Ukrainai nėra prasmės stoti į Sąjungą, kol ji neužsitikrino narystės NATO, kuri, kaip sutinka net V. Zelenskis, šiandien yra nepasiekiama“, – teigia L. Middelaaras ir H. Kribbe. Anot jų, saugumas yra svarbiausia, o ES negali jo užtikrinti Ukrainai kovoje prieš Rusiją.   

„Būtent todėl Suomija ir Švedija dabar siekia apsaugos pagal NATO 5 straipsnį, t. y. abipusės gynybos išlygą. Jei Ukraina įstotų į ES, neturėdama šios NATO atgrasymo priemonės, labai padidėtų būsimo karo tarp Rusijos ir visos ES rizika“, – mano minėti politologai.

VŽ nuomone, reikia tikėtis, kad visi ES šalių vadovai šią savaitę bus vieningi ir pasiųs signalą Ukrainai, kad ji yra laukiama europiečių Bendrijoje. Ukrainiečiai patys gerai žino, kokios silpnosios vietos juos skiria nuo narystės ES, todėl žada kaip galėdami labiau paspartinti būtinas reformas, įgyvendinti tam tikrus pokyčius valstybės valdyme ir kt.

„Ukraina tapo nuožmios Rusijos karinės agresijos taikiniu tik dėl to, kad pasirinko europinės perspektyvos kelią, todėl ES dabar turi parodyti kovojantiems Ukrainos žmonėms, kad jų pasirinkimas yra teisingas, kad Ukraina yra laukiama demokratinių ES šalių šeimoje“, – penktadienį EK sprendimą komentavo prezidentas Gitanas Nausėda.

Ar dar prabils „eilėje seniai stovinčių šalių“ advokatai? Ypač sielvartaujantys dėl eilėje prie ES slenksčio „užsibuvusios“ Serbijos. Stebint šios šalies politiką, kol kas nekyla jokių abejonių dėl jos neslepiamos meilės Kremliaus šeimininkui: jei dabar europinės vienybės vandenis vis mėgina sudrumsti V. Orbanas, tai į porą jam stojęs Serbijos lyderis įsikibtų į kitą Putlerio parankę. Ar fašistinio režimo gerbėjui vieta europietiškas demokratines vertybes puoselėjančioje bendruomenėje?

Beje, skeptikams galima priminti: NATO sąjungininkai jau laiko Ukrainą de facto Aljanso nare – tai penktadienį Aljanso viršūnių susitikime sakė Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas. Tokiame susitikime pirmą kartą dalyvavo Aljansui nepriklausančių Ukrainos, Sakartvelo, Švedijos ir Suomijos ministrai.

„Šia proga turėjau galimybę aptarti NATO de facto (narystę) su mūsų partneriais. Džiaugiuosi, kad mano kolegos patvirtino, jog Ukraina de facto jau yra šios šeimos narė“ – kalbėjo O. Reznikovas, kurį citavo CNN.

„Rusija jau „strategiškai pralaimėjo“ savo karą su Ukraina, patyrė daug nuostolių ir sustiprino NATO. Tai baisi Rusijos klaida. Rusija niekada nekontroliuos Ukrainos“, – penktadienį paskelbtame interviu sakė admirolas Tony Radakinas, Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vadas, pridūręs, kad į agresijos kelią stojusios šalies galia sumažės.