V. Šimkus. Ar veikia sankcijos Rusijai?
Visuomenė dažnai yra linkusi vertinti ekonominį šalies pajėgumą ir sankcijų poveikį tiesiog pasižiūrėjus į valiutos kursą. Tačiau net ir įprastomis aplinkybėmis ryšys tarp ekonomikos pajėgumo ir valiutos kurso nėra labai glaudus. Šiuo metu, pritaikius įvairias kapitalo kontrolės priemones, rublio kursas mums nieko negali pasakyti. Todėl ekonominės žalos ženklų reikia dairytis kitur.
Vienas iš esminių kanalų, kuriuo siekiama paveikti Rusijos ekonomiką, yra prekyba. Į Rusiją uždrausta eksportuoti technologijas, kurios gali būti pritaikytos karinėje pramonėje ar energetikos sektoriuje, o finansinės sankcijos trukdo atsiskaityti už importuojamas prekes.
Importas neabejotinai kris drastiškai, tai paveiks ir vartojimą, ir investicijas bei gamybą. Rusija turės didžiulį užsienio prekybos perteklių, tačiau tuo nėra ko džiaugtis – ji su tais pinigais nelabai turi ką daryti. Rusija brangiai parduoda mums savo energiją, o mainais negali įsigyti jai reikalingų prekių.
Sakoma, kad Vakarai finansuoja Putino karą, tačiau ir šis teiginys turi išlygų. Užsienio valiuta karui finansuoti nėra reikalinga ? kareivių algas mokėti rubliais Rusija galės visada. Technikos ir šaudmenų trumpuoju laikotarpiu irgi pakaks. Tai, ko Rusijai mirtinai reikia šiuo metu, yra gamybos priemonės, kurios leistų vystyti vietinę pramonę, siekiant sukurti pakaitalus Vakarų šalių produkcijai.
Per prekybos kanalą Rusija tikrai patiria daug skausmo. Geriausiai šį faktą iliustruoja tai, kad nustota skelbti prekybos statistiką. Įvairios institucijos tikisi tarp 8% ir 12% Rusijos ekonomikos susitraukimo šiemet. Tikėtina, kad tikrojo žalos masto mes ir nesužinosime, nes valdžia neleis statistikams parodyti tiesos.
Žinoma, garantuoti, kad Rusijai reikalingos prekės nepateks į šalį, yra sudėtinga, todėl reikia apriboti režimo pajamas. ES sunkiai sekasi judėti į priekį su energijos sankcijomis. Vengrija grasina vetuoti šeštąjį sankcijų paketą ir reikalauja vis naujų išimčių. Atidėliojant sankcijas kyla rizika, kad jos taps nebereikšmingos – Rusija turės pakankamai laiko perorientuoti naftos eksportą kitur.
Tokioje situacijoje geresnė alternatyva galėtų būti muitai. Prekyba yra ES jurisdikcijoje, todėl muitus būtų galima pritaikyti kvalifikuotos daugumos balsavimu, išvengiant veto. 100% muitas rusiškai naftai galėtų būti pritaikytas greičiau ir turėtų panašų poveikį į embargą, o surinktos pajamos galėtų būti panaudotos energetinės nepriklausomybės siekimui ar paramai Ukrainai.
Šiandien galima įžvelgti kelis pagrindinius sankcijų tikslus. Trumpuoju laikotarpiu siekiama sukelti nepasitenkinimą Rusijos visuomenėje, kad režimas būtų priverstas atsitraukti. Ilguoju laikotarpiu siekiama sunaikinti Rusijos ekonominį ir karinį potencialą, kad agresija negalėtų pasikartoti.
Daug lūkesčių dedama į energijos sankcijas, viliantis, kad Kremliui baigsis pinigai ir karas baigsis. Deja, bet sankcijos to padaryti negali. Rusija karą finansuoja rubliais ir neperka ginkluotės už dolerius ar eurus, o traukia ją iš sandėlių. Energijos sankcijos trumpuoju laikotarpiu vargu ar paveiks jos pajėgumus kariauti.
Tačiau tai nereiškia, kad jos nereikalingos. Sunaikinus vieną iš pagrindinių režimo pajamų šaltinių, būtų stipriai apribotos galimybės veiksmingai pakartoti karinius veiksmus ateityje, todėl energetikos sankcijos turėtų būti strateginis Vakarų interesas. Visgi reikia suprasti, kad papildomų sankcijų tikslas šiandien yra ne karo sustabdymas, o kelio užkirtimas kitam karui.
Komentaro autorius - Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas
