D. Tarasevičius. „Rusiškas safaris“ ir „rusiška ruletė“

Karas jau padovanojo pasauliui galybę visokių linksmų posakių, vadinamųjų sparnuotų frazių. Dažnai tie spalvingi posakiai labiau nei skraidyklės ar raketos atskleidžia ukrainiečių bruožus, kurie ir padeda išlikti, atsilaikyti, tikėti pergale net ir tuomet, kai miestai lyginami su žeme, o civiliai žudomi tiesiog dėl smagumo. Taip pat prievartaujami ir kankinami. 

Žinomiausia fraze tapo Gyvatės salos gynėjų palinkėjimas, jo jau nebereikia nė kartoti, pasiuntęs Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmaną „Moskva“ ten, kur jis galiausiai ir nugarmėjo.  

Dar yra visokių išraiškingų posakių apie tai, kad orkos ukrainiečiams padės tręšti laukus, apie įvairiausius kitus „rusų pasaulio“ pasitikimo būdus.  

Kai ką padovanojo ir rusai. Žinoma, jie pirmiausia pasauliui padovanojo Vladimirą Putiną, naują psichopatą, kuris drąsiai stoja šalia Šiaurės Korėjos vaduko Kim Jong-uno, na ir gal dar vieno kito veikėjo kur nors Afrikoje. Dar rusai priminė mokantys užsispyrę atakuoti, pasitelkę visokius gyvulius iš savo Sibiro patamsių, net tuomet, kai puola dešimtą kartą ir žino, kad ir vėl bus sunaikinti. Tai, žinoma, karo strategų ir karo istorikų kompetencijų reikalas, tačiau akivaizdu, kad kai kurie mūšiai Ukrainoje bus įrašyti į rusų „šlovės“ galeriją, kaip Kursko ar Stalingrado mūšiai ar garsusis niekam nebereikalingas Berlyno puolimas gegužės 9-ąją, kur Rusijos generolai dosniai aukojo savo kareivius.  

Dar rusai pasauliui padovanojo keistą diskusiją – kaip čia lotyniškoje abėcėlėje vertinti raides „Z“, „V“.   

Tačiau padovanojo ir naują terminą, pamažu prigyjantį, – „rusiškas safaris“. Šitaip, kaip paatviravo vienas rusų karo belaisvis, Rusijoje kalbama apie karą Ukrainoje. Galima įsivaizduoti, kad Rusijos kareiviai vyksta pašaudyti ir nusifotografuoti prie karo trofėjų... 

„Rusiškas safaris“ ateityje įsitaisys šalia garsiosios „rusiškos ruletės“ – keistoko žaidimo su vienu šoviniu revolverio būgne. Posakis „žaisti rusišką ruletę“ reiškia itin rizikingą poelgį, kurio padariniai neprognozuojami. Pastebėtina, kad „rusiškos ruletės“ sentencija dažnai naudojama ir Ukrainos karo fone.  

Vieni pasvarsto, kad pats V. Putinas nusprendė sužaisti „rusišką ruletę“, ir atrodo, kad revolveris iššovė.  Tačiau Rusijos valstybinė propaganda įspėja, kad teikdami paramą Ukrainai Vakarai lošia „rusišką ruletę“, rizikuodami susilaukti branduolinio atsako.  

Štai Tarptautinių politinių ir ekonominių strategijų instituto „Russtrat“ tinklalapyje kovo mėnesį galima rasti tokį, kaip tai pristatoma, „kareivišką humorą“: „Niekas nenori lošti tikros „rusiškos ruletės“. Sąlyginai tai galima palyginti kaip žaidimą su branduoliniu pistoletu, kuris įremiamas į kokios nors valstybės smilkinį. Būgne yra vienas šovinys. Sukame būgną. Paspaudžiame gaiduką. Trenks arba netrenks. Jei trenks – tuomet vienu megapoliu pasaulyje liks mažiau. Kam pasiseks ir trenksmo nebus, tas gyvens. Bet neilgai.“  

Su „branduoline rusiška rulete“ Rusijos politinė ir karinė vadovybė kartais pajuokauja, o kartais ne juokais pagrasina. Kas gali atsakyti, kad to nebus – iki paskutinės minutės tikėtasi, kad V. Putinas nesiryš ir šitokios apimties karui Ukrainoje.   

O štai „rusiškas safaris“ Ukrainoje – jau realybė. Nėra net ko ir vardyti vietų, pradedant Mariupolio teatro susprogdinimu, Buča... Reikia tikėtis, kad tą sąrašą pavyks sudaryti ir Hagos tribunole kada nors pamatysime V. Putiną ir visą eilę politinių bei karinių vadovų, vykdžiusių karo nusikaltimus su ryškiu genocido atspalviu. 

O tą Aleksejų Byčkovą, kuris pasidalijo vaizdo medžiaga, kaip prievartauja kūdikį, reikia tikėtis, kažkaip pasieks koks nors kitoks teismas ir nuosprendis.   

Nebekalbėkime apie karą. Tai, kaip Rusija kariauja Ukrainoje, jau visi, kas dar pajėgia, pamatė ir sužinojo: nuo sukurtos legendos apie „nesančią ukrainiečių tautą“ iki specialiai raketomis atakuojamų civilinių objektų, kankinamų belaisvių, prievartaujamų moterų ir vaikų, kūdikių.  

Karu to nebepavadinsi. Kare kariaujama dėl įtakos ir teritorijų. Nekariaujama prieš žmones. Prieš žmones kariauja tik nežmonės. 

Kartais psichologai mėgina kaip nors mokslo žiniomis paaiškinti šitą rusofašistų elgesį. Bet neįtikina. Suprantama, kad kariaujant prasiveržia nevaldomas smurtas, kuris (nepateisinama, bet realu) gali kaip nors veikti elgesį su priešu, su priešo kareiviu. Tačiau jokie elgsenos ar smegenų mokslininkai neįrodys, kad prievartauti kūdikį ir dalytis vaizdu yra kaip nors pateisinama karo psichologijos požiūriu.  

Nebent nagrinėjama kokių nors orkų, bet jau nebe žmonių psichologija.  

Visuomet galvojau, kad tokie plėšimai, prievarta ir tokie karo „trofėjai“ iš Europos jau nuėjo praeitin su osmanų Konstantinopolio užėmimu, bolševikų siautėjimu Rusijoje ir okupuotose šalyse, Holokaustu per Antrąjį pasaulinį karą, Srebrenicoje ir t. t. Sąrašas, žinoma, neišsamus, bet XXI a. šitokio kariavimo siaubą patyrė gal tik Basharo al Assado priešai Sirijoje, kai jis naikino Alepo miestą, pasitelkęs ir V. Putino rūkstančią geldą – lėktuvnešį „Admiral Kuznecov“. Tiesa, lėktuvai iš jo ne visuomet pakyla, o dar dažniau nenusileidžia.  

Galiausiai, po visų gaisrų, nepakilusių ar į vandenį įkritusių lėktuvų – sugriuvo keltuvas (keista, kad nepaskandino kaip flagmano „Moskva“), sukėlęs labai rimtų pažeidimų, ir dabar „vienintelis ir nenugalimas“ lėktuvnešis stovi Murmansko doke. 

Rusijos invazija Ukrainoje iš tiesų šiek tiek primena mūšį dėl Konstantinopolio XV a. Bizantijos pasididžiavimą užsispyręs užimti osmanų sultonas Mehmedas II, teigiama, surinko didžiausią tuo metu kariuomenę, nes pažadėjo leisti 3 dienas plėšti Konstantinopolį (dabartinis Stambulas). Panašu, kad V. Putinas savo kariaunai Ukrainoje taip pat leido tiesiog plėšti ir prievartauti.  

Keistas sutapimas, tačiau vienas iš svarbiausių Mehmedo II pergalės kalvių buvo vengrų patrankų meistras Orbanas (galbūt – Urbanas), padėjęs sultonui griauti Konstantinopolio mūrus, kuriems griuvus – žlugo ir Bizantijos imperija.  

Šiuolaikiniame pasaulyje taip pat vis dar yra visokių orbanų, kurie mano, kad su V. Putino Rusija įmanoma sudarinėti sutartis, megzti civilizuotus santykius ir ant ukrainiečių krauju apmokėtų dujų sąskaitų virti arbatėlę.  

Vėl rinkimus Vengrijoje laimėjusiam premjerui Viktorui Orbanui toje „rusiškų dujų arbatėlės“ frakcijoje tenka išskirtinė vieta. Nes jis kol kas lieka vienintelis toks išskirtinis ES.  

Po per ankstesnes kadencijas „pasireguliuotos“ rinkimų sistemos jis pasidžiaugė pasiekęs tokią pergalę prieš opoziciją, kuri net buvo matyti iš Mėnulio, o tuo labiau – iš Briuselio.  

Tačiau iš Mėnulio, o juolab iš Maskvos matyti, kaip rusiškų dujų pauostęs V. Orbanas bučiuoja tam tikrą vietą V. Putinui, kuri rusiškai yra vadinama žodžiu, taip pat prasidedančiu raide „Z“.  

Tiesa, vaizdas iš Mėnulio netrukus suprastės, nes Europos kosmoso agentūra nutraukė bendradarbiavimą su Rusija dėl misijų į Mėnulį. Bet, jeigu nesimato, galima pasitelkti vaizduotę arba (kas jos neturi) kokias nors rusų pamėgtas deep fake technologijas. 

„Nelyderius“ palikime istorijai – ji suras jiems vietą, kaip jau ne vienam surado. 

Pakalbėkime apie tikrus lyderius. 

Jeigu „Time“ nepaskelbs Metų žmogumi Volodymyro Zelenskio, tai bus mažų mažiausia neteisinga. Nes šiuo metu jis nugalėtų JAV prezidento rinkimuose.  

Bet daug daugiau Ukrainos lyderių iškilo šiame kare. Visų išvardyti neįmanoma, o kelis būtina paminėti: Kyjivo meras Vitalijus Klyčko, tapęs tikru „peremožem“, arba „nugalėsime“, simboliu, Mykolajivo meras Vitalijus Kimas (pusiau korėjietis, visuomet besišypsantis ir savo kabinete laikantis medžioklinį šautuvą „dėl viso pikto“), Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovyčius (po savo tikslių įžvalgų tikriausiai tapęs vienu iš labiausiai pasaulyje cituojamų karo strategų). 

Ukrainos karo fone politikos gebėjimus pademonstravo Borisas Johnsonas. Kažkada žurnale "Verslo klasė"  buvo apžvelgta jo knyga „Churchillio veiksnys“: B. Johnsonas, kaip sako jo kritikai, net suprakaitavęs (tiesą sakant, jis visada atrodo truputį nevalyvas ir suprakaitavęs) kasa giliausią duobę britų ateičiai. Arba, kaip sako jo mylėtojai, padeda kelti britų galvas ir atsispirti amerikiečių bei europiečių dominavimui Vakarų kultūros valdomoje Žemės dalyje. 

Greičiausiai B. Johnsonas, kaip labai ekscentriška asmenybė, mėgina šiek tiek tapatintis su Winstonu Churchilliu. Nežinau, ar jis laido kokias nors palaidas replikėles savo padėjėjoms, nežinau, ar jis nuo ryto geria viskį užsigerdamas vynu. Yra įrodymų, kad B. Johnsono aplinkoje neleistinai pašvęsta tuomet, kai nederėjo švęsti dėl pandemijos.  

Bet faktas, kad įvykęs „Brexit“ dabar tikrai yra Ukrainos naudai. Jeigu Jungtinė Karalystė vis dar būtų ES nare – Bendrijos biurokratijoje klimptų daugybė gyvybiškai svarbios pagalbos Ukrainai, įskaitant ginklus ir amuniciją.  

ES tokios lyderystės iki šiol nėra. Gaila, nes lyderystę iš Angelos Merkel galėjo perimti Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, tačiau per ilgai telefonu užsišnekėjo su  Putinu.  

Po vieno tokio pokalbio E. Macronas „safarį prieš ukrainiečius“ pradėjusius rusus pavadino ukrainiečiams broliška tauta. Gal čia buvo tas atvejis, kai E. Macronas praleido gerą progą patylėti? 

Frazę apie „praleistą gerą progą patylėti“ 2003 m. Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas adresavo Lietuvai ir kitoms Vidurio Europos šalims, siekusioms narystės NATO ir parėmusioms JAV invaziją į Iraką.  

Rusijos karas prieš Ukrainą trunka nuo 2014 m., dabartinė jo itin agresyvi ir kruvina fazė – apytikriai 2 mėnesius. Prognozuoti jo baigtį ar sėkmę šiuo metu gali tik tas, kuris tiki, kad tas karas būtent taip ir baigsis. Bet jis nebūtinai liks teisus.  

Net jeigu dabar vykstanti kova baigtųsi taip, kaip nori tie, kurie teisiųjų, žmogaus teisių ir laisvių pusėje, – karas vyks dar ilgai: reikės laidoti  žuvusiuosius, gydyti suluošintuosius, atstatinėti Ukrainą ir kažkaip nuteisti karo kaltininkus. Tuomet dar liks neišspręsti teritoriniai klausimai, Europos apsirūpinimo energijos ištekliais reikalai, klausimai, susiję su tarptautinių organizacijų gebėjimu efektyviai veikti.   Putino invazijos į Ukrainą pabaiga, kažkokios paliaubos ar taikos sutartis reikš tik naują karo etapą. 

Komentaro autorius – Darius Tarasevičius, „Verslo klasė"