Komercija yra komercija?

Kad ir kaip pūstų viešumoje savo žandus įvairaus plauko režimo parankiniai, sankcijos lėtai daro didelę žalą agresoriaus ekonomikai. Mat jį galas su tomis plataus vartojimo prekėmis, bet aukštųjų technologijų įrenginiai ir jų atsarginės dalys slaviškam burtažodžiui „importozameščenije“ lieka nepaveikūs. O be jų – tik laiko klausimas, kada ims springti dolerius, galią ir perkamą tautiečių meilę Kremliaus diktatoriui gaminantys mechanizmai. 

Štai ir laksto po iki Kinijos bei Indijos susitraukusį pasaulį pasiuntinuku-tiekėju virtęs Sergejus Lavrovas, iš inercijos vis dar prisistatantis užsienio reikalų ministru. Tiesa, šiam mirtinam reikalui skubama pasitelkti ir tvirtai už vienos vietos laikomus savo vasalus. Vienas iš jų – Kazachstanas, netikėtai pasiūlęs ES kompanijoms, palikusioms Rusiją, steigtis šioje šalyje. Kad kvietimas atrodytų solidžiau ir legitimiau, Kazachstano prezidento administracijos narys, matyt, paslaugiai derinantis ir Maskvos emisaro funkciją, Timuras Suleimenovas nukako į Briuselį ir praėjusią savaitę buvo pastebėtas už prekybą atsakingo eurokomisaro Valdžio Dombrovskio kabinete. Tądien įtakingas latvis akivaizdžiai iš lovos išlipo ne ta koja, kilniaširdiškai leptelėjęs, kad toks verslininkų bendradarbiavimas yra... skatintinas.

Kyla natūralus klausimas, kokią čia mintį audžia kazachų valdžia, skolinga Rusijai už neseną karinę paramą malšinant liaudies maištą? Aiškėja, kad ES bendrovėms, kurios, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, pasitraukė iš šalies-agresorės, pasiūlyta užuovėja: toms, kurios nori ir toliau gabenti savo prekes į Rusiją, kviečiama steigti atstovybes šioje Azijos šalyje. Kadangi europinės įmonės negali ir eksportuoti savo prekių į Rusiją, Kazachstanas skelbia galintis padėti joms parduoti „marškinėlius ir sportbačius“ sankcionuotoje šalyje.

T. Suleimenovas interviu leidiniui „Politico“ akcentavo, kad Maskvoje yra nemažai įmonių, kurios dėl patiriamo sankcijų spaudimo nebegali vykdyti savo veiklos ir ieško, į kurią artimą šalį kaimynę galėtų perkelti savo verslus, o Kazachstanas norėtų būti tuo draugišku kaimynu. T. Suleimenovas aiškina, kad jo šalis nesiūlo apeiti sankcijų, tačiau yra pasirengusi padėti įmonėms legaliai parduoti savo prekes į Rusiją. Pribloškianti formuluotė, turėjusi priversti suklusti patyrusį latvį ir paprašyti papildomo išaiškinimo: kaip galima „legaliai“ parduoti prekes į Rusiją „nesiūlant apeiti sankcijų“. Tačiau tai nebuvo padaryta ir šiam „nesavanaudiškam“ tikslui suteiktas eurokomisaro carte blanche, išreiškus palaikymą tokiems santykiams.

„Europietiškos bendrovės traukiasi iš Rusijos arba dėl sankcijų, arba dėl patiriamo visuomenės spaudimo, akcininkų sprendimu ar dėl etinių priežasčių. Jos nori būti kažkur kaimynystėje. Komercija yra komercija, prekyba yra prekyba, ir tos bendrovės nori dalytis Rusijos vartojimo rinka“, – komentuoja T. Suleimenovas.

Žodžiais „komercija yra komercija“ pridengta visa idėjos esmė. Kazachstanui sankcijos neįvestos, prekiauja, kur nori ir su kuo nori. Ir patiems nauda, ir rusus „pamaitins“. Ir neva europietiškomis bendrovėmis „pasirūpins“.

O kaipgi sankcijos Rusijai? Būtent taip, kaip ir sakė D. Grybauskaitė. Skylės.

Kiek keistokai šiame kontekste atrodo V. Dombrovskio pozicija. O gal tik komentarai? Mat jis aiškina, kad kol laikomasi sankcijų politikos, ES ir Kazachstano įmonių bendradarbiavimas yra skatintinas. Kazachstano idėjoms jis pritaria.

„Politico“ pasidomėjo susitikimo tarp V. Dombrovskio ir Kazachstano delegacijos aplinkybėmis. Žurnalistai Europos Komisijos (EK) paklausė, ar iš tiesų ES pritaria europietiškų įmonių steigimuisi Kazachstane.

Atsakyme raštu Komisija teigė, kad minėtas eurokomisaras pabrėžė, jog būtina laikytis sankcijų įgyvendinimo ir vykdymo prieš Rusiją. Esą abi susitikimo pusės sutarė, kad būtina gilinti Kazachstano ir ES santykius, dvišalę prekybą ir bendradarbiavimą įvairiose srityse, kuriose šalys turi bendrų interesų, įskaitant energetiką, žaliąją politiką, žemės ūkį, būtinas žaliavas, ryšius.

Vėliau EK atstovas spaudai papildė savo komentarą tokiais teiginiais: „Šio susitikimo tikslas buvo užtikrinti, kad Kazachstanas visiškai supranta ES sankcijas Rusijai ir neleidžia jų apeiti. Iš tiesų Kazachstano valdžios institucijos įsipareigojo diegti stebėjimo ir kontrolės sistemą, kuri užtikrintų, kad sankcijos nebūtų apeinamos, o tai Komisija palankiai įvertino.“

Šioje vietoje ir vėl kurį jau kartą tenka nusistebėti Komisijos, kurios branduolį sudaro ES senbuvės, švelniai tariant, naivumu. Vargu ar reikia būti geru šachmatininku ir žvelgti toli į priekį, kad suvoktum, jog visa tai – tik viena iš schemų, padėsiančių Rusijai apeiti sankcijas ir išlaikyti stabilumą. Juolab kad tokių į Kazachstano būrelių įstosiančių šalių tik daugės. Štai Ukrainos žvalgyba įtaria, kad ir Gruzija jau padeda Rusijai apeiti Vakarų sankcijas. Netoli trypčioja ir Indija.

Ar tas pats V. Dombrovskis ir kiti ES politikai tikrai nesupranta, kad galioja gausybė schemų, kaip perparduoti sankcionuotas prekes ir atkišti petį sąjungininkei Rusijai?

Kažin, ko vertas Kazachstano pažadas „diegti stebėjimo ir kontrolės sistemą“?

„Tokia milžiniška šalis, turinti ilgą pasienį su Rusija, negali būti sukontroliuota ir tikėtina, kad ji taps pagrindiniu logistikos centru prekėms gabenti į Rusiją, taip pat ir iš Rusijos, ypač tokių žaliavų kaip metalai – kas ir kaip sukontroliuos jų kilmės šalį?“ – kelia klausimą Žygimantas Mauricas, „Luminor“ ekonomistas.

Pasak jo, akivaizdu, kad tiesiogiai europinės įmonės vengs sudaryti sutartis su Rusija, nenorėdamos patekti į kryžminę ugnį, todėl jos mėtys pėdas per Kazachstaną ir kitas paslaugias šalis, įvairias didmeninės prekybos įmones – užtenka vieną kartą perparduoti ir tiesioginės sąsajos nelieka.

Ekonomistas neįsivaizduoja, kaip EK tikisi kontroliuoti, ar Kazachstanas laikosi sankcijų Rusijai įgyvendinimo, kai realiai ir pačios šalys sunkiai sukontroliuoja į savo šalis patenkančią kontrabandą. Pavyzdžiui, Lietuvoje baltarusiškų cigarečių problema žinoma 20 metų, tačiau nesugebame apsirūpinti pakankamais techniniais resursais vagonams rentgenu peršviesti ir nelegalios produkcijos įvežimų mastas tik auga.

„Kas sukontroliuos srautus tarp Kazachstano ir Rusijos? Kas uždraus Rusijos bendrovei pasistatyti fabriką pasienyje Kazachstane ir importuoti reikiamas sankcionuojamas žaliavas, o paskui eksportuoti gaminius į Rusiją? Rusija nukenčia tik tuo, kad dėl tarpininkų praranda šiek tiek uždarbio ir nebėra patraukli investuotojams, tačiau ji gaus prekes, kurių jai reikia, ir apeis sankcijas“, – įsitikinęs Ž. Mauricas.

Kol Rusija gausiai uždirba iš energetinių žaliavų, jai kažin kada ateisianti recesija ir ilgalaikė stagnacija dabar ne itin rūpi, ypač kai turi tokius tramplynus jos kontroliuojamose šalyse kaip Kazachstanas, per kurias gali vykdyti užsienio prekybą, samprotauja pašnekovas.

Keisčiausia, kad patys rusai net nebando slėpti, jog aktyviai naudosis ES sankcijų rėčiu. Paskutinę kovo dieną leidinyje „Komersant“ pasirodė straipsnis apie „Minpromtorg“ parengtą dokumentą, kuriuo ketinama leisti importuoti iš užsienio prekes be teisių į jas turėtojų leidimo. Tai, ekspertų aiškinimu, legalizuoja paralelinį importą, kuriuo ir bus apeinamos sankcijos. Tekste cituojamas BRICS šalių tarptautinės konkurencijos teisės ir politikos centro direktorius Aleksejus Ivanovas, kuris tiesiai šviesiai rėžė, kad „tai sukurs alternatyvų prekių tiekimo kanalą, kuris leis importuotojams anksčiau ES pirktas atsargines dalis dabar įsigyti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Kazachstane“.

Vakar daugiau kaip 200 Europos Parlamento narių paragino vėl skubiai griežtinti sankcijas kriminaliniam Putino režimui dėl išaiškėjusių siaubingų karo nusikaltimų Bučoje, tebesitęsiančio Mariupolio naikinimo ir tūkstančių ukrainiečių deportacijos į Rusiją. 

Gintarė Skaistė, Lietuvos finansų ministrė, pareiškė, kad mūsų šalis sieks naujų europinių sankcijų Rusijos energetikai, prekių judėjimui, bankams. Pasak ministrės, trečioji efektyvi sankcijų kryptis – uostų ir kelių uždarymas rusiškoms prekėms. Be kita ko, Rusija turi būti pašalinta iš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko.

VŽ nuomone, prieš imantis naujų sankcijų pirmiausia Briuseliui reiktų skubiausiai užtaisyti kiaurą kaip rėtis sankcijų įgyvendinimo mechanizmą, kuris ne tik kompromituoja Vakarus, bet ir leidžia rusams ištęsti ir mums brangiai kainuojantį karą. Papasakotas Rusijai draugiškų šalių suaktyvėjimas, neva siekiant „padėti“ jose kurtis europietiškoms kompanijoms, turėtų būti garsus signalas ES – žmogiškumą niekinantis režimas dės visas pastangas, kad išgyventų, ir sankcijoms apeiti pasinaudos ne tik savo sąjungininkais, bet ir nuo realybės atitrūkusiais eurobiurokratais.