„Kol kas“ – dar ne garantija
Kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys vakar aiškino, kad karinės pajėgos atitinkamose vietose sutelktos ir jų reagavimo laikas sutrumpintas siekiant spėti reaguoti į grėsmes, jeigu tokių kiltų.
„Budrumo lygis (keliamas tam) (...), kad mes suspėtume reaguoti į kintančią situaciją arba galimą mums grėsmę ir atitinkamoje vietoje būti su tokiais pajėgumais, kokiais reikia“, – kalbėjo generolas leitenantas.
R. Baueris tikina, kad NATO iki šiol nemato Rusijos ketinimo rengti ataką prieš Aljanso valstybę – tiek tiesiogiai, tiek per Baltarusiją. Jam antrina ir Lietuvos kariuomenės vadas.
„Vien dėl to, kad Lietuvoje yra dislokuotos NATO pajėgos, tiesiogiai grasinti mums būtų neatsakinga, net pasakyčiau – kvaila. Tai iš esmės pakeistų situaciją ne regione, bet apskritai pasaulyje“, – pridūrė jis.
Tačiau vargu ar kas duotų ranką nukirsti, kad agresyviems kaimynams iš Rytų tikrai nešaus į galvą kokia nors sveiku protu nesuvokiama idėja. Iš tos pusės sklindančios retorikos aiškėja, kad Rusija mano turinti teisę spręsti kitų šalių likimą, pasitelkdama tam absurdiškiausias manipuliacijas istorine tema.
Nepaliaujamas Rusijos kariuomenės telkimas prie Ukrainos sienų toliau rezga galvosūkį apie galimą / negalimą karinį įsiveržimą į „brolišką šalį“. Net ir labiausiai pasaulyje patyręs lažybininkas, ko gero, negalėtų atspėti, kas darosi Vladimiro Putino galvoje, juolab kas darysis joje rytoj ar poryt.
Beje, viešint Pekine, savo petį jam atkišo dar vienas diktatorius – Kinijos komunistų partijos lyderis Xi Jinpingas, kaip ir Kremliaus šeimininkas, panūdęs likti savo poste iki gyvos galvos. „Kinija yra prieš tolesnę NATO plėtrą“, – tokią rusų caro ausiai malonią trelę sučiulbėjo kiniškas „amžinasis“.
Kol Kinijos valdovas gana atokiai rezga savo planus, kitą V. Putino ramstį, deja, turime visiškoje pašonėje. Labiausiai neramina tai, kad bet kokia kaina prezidento poste norintis iki gyvos galvos išlikti baltarusis Aliaksandras Lukašenka vis labiau stebina savo kliedesius primenančiais pareiškimais. Regis, bet kokiam velniui sielą parduoti pasirengęs Baltarusijos diktatorius susireikšmina jau ne dienomis, o valandomis. Tai jis pagrasina, kad Rusija užsuks Europai dujas, tai kumščiu mojuoja Baltijos valstybių pusėn kvestionuodamas jų nepriklausomybę, tai ima kliedėti apie NATO grėsmę Rusijai ir pan. Ir vis kalba Rusijos vardu. Gal jau ir turi tam įgaliojimus.
Vakar išvydome dar vieną šio farso fazę: „reikšmingasis“ diktatorius pareiškė neatmetantis galimybės, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms Rusijos ir Baltarusijos rengiamos bendros karinės pratybos „Sąjunginis ryžtas“ galėtų būti nukreiptos prieš Ukrainą ir NATO. Pasak jo, toks scenarijus įmanomas, „jeigu kas nors pabandys iš Ukrainos teritorijos paleisti kažką daugiau nei dronus“.
Galima būtų nekreipti per daug dėmesio į V. Putino pataikūno blėnius, jei ne gausios rusų kariuomenės „komandiruotė“ į Baltarusiją. Rusijos gynybos ministro pavaduotojas Aleksandras Fominas praeitą mėnesį pranešė, kad Rusija ir Baltarusija pradėjo dviejų etapų „Sąjunginės valstybės reagavimo pajėgų patikrinimą“, truksiantį iki vasario 20 dienos. Pasak jo, į Baltarusiją siunčiama 12 Rusijos naikintuvų Su-35, oro erdvės gynybos sistemų S-400 ir „Pancir S“.
Nors Maskva neatskleidė, kiek karių iš Rusijos dalyvauja pratybose, skaičiuojama, kad jų yra apie kelias dešimtis tūkstančių. Ir visi jie gali čia ilgam „įleisti šaknis“. Tuo neabejoja ir Lietuvos kariuomenės vadas – V. Rupšys teigė esąs „giliai įsitikinęs“, kad dalis Rusijos karių Baltarusijoje po pratybų pasiliks šalyje.
„Kokie vienetai liks arba kokių pajėgų vienetai liks, tai čia kitas klausimas. Mes visada koncentruojamės į manevrinius vienetus, bet turbūt planuojant ir įgalinant karių veikimą vietoje anksčiau turi būti dislokuoti paramos vienetai. Todėl jeigu ten liktų logistikos, oro gynybos, inžineriniai vienetai, tai iš esmės pakeistų situaciją Baltarusijoje“, – kalbėjo generolas.
Vis dėlto, anot jo, šiuo metu iš Baltarusijos tiesioginių grėsmių Lietuvos saugumui nekyla.
Tačiau nežinia, ką ir kaip Rusija (su A. Lukašenkos pasiūlyta parama) planuoja Ukrainos atžvilgiu. Analitikai svarsto įvairiausius scenarijus, „programuoja“ galimas galimo įsiveržimo datas, skaičiuoja, kiek tam reikėtų sutelkti pajėgų ir kt. Vakarų žvalgyba praneša apie atskleistus (o kiek dar rusai jų sumanė, nežino niekas) planus surengti Ukrainoje provokacijas, kad turėtų „teisę ginti rusakalbius“.
Nors seniai niekas normaliose valstybėse tomis pasakomis apie „skriaudžiamus rusakalbius“ netiki, V. Putinas vis suka tą pačią gerokai subraižytą propagandos plokštelę. Tiesa, pastaruoju metu jam net ir preteksto nebereikia – Ukraina pasirinkta kaip šantažo įrankis siekiant išsimušti įvairių nuolaidų iš Vakarų ir sustabdyti NATO plėtrą. Caras toliau manosi esąs visagalis, kuriam „leista“ spręsti kitų valstybių reikalus ir pagal savo norus kurti naują pasaulio tvarką.
Todėl, VŽ nuomone, siekiant išvengti blogiausio scenarijaus (nors NATO atstovas ir sako kol kas nematantis ženklų, kad Rusija siektų pulti Baltijos šalis), metas mums pasirūpinti gausesne Aljanso parama. „Kol kas“ – tai ne garantija.
Ryžto ženklus vakar išgirdome iš Vokietijos – ši šalis į Lietuvą atsiųs dar iki 350 karių, kad padėtų sustiprinti NATO rytinį flangą. Tą pažadėjo vokiečių gynybos ministrė Christine Lambrecht.
Ji pridūrė, kad kariai bus dislokuoti „per kelias dienas“. Berlyno žinutė sąjungininkams – „galite mumis pasikliauti“, sakė ministrė. Šiuo metu Lietuvoje tarnauja 500 vokiečių karių, Vokietija vadovauja šalyje dislokuotam tarptautiniam NATO batalionui.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas patvirtino, kad mažesniais mastais pastiprinimą ketina siųsti ir kitos šalys, delegavusios savo karius, o Lietuva yra pasiruošusi juos priimti.
Rukloje, Jonavos rajone, dislokuotą Vokietijos vadovaujamą NATO kovinę grupę sudaro 1.200 karių, pusė jų – vokiečių pajėgos. Savo karius čia yra atsiuntę Belgija, Čekija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Norvegija.
Taip pat kreiptasi į JAV Kongreso narius prašant apsvarstyti nuolatinį ir didesnį JAV karių dislokavimą ir oro gynybos sustiprinimą Lietuvoje.
Tik turėdami kuo didesnį NATO karių skaičių Lietuvoje ir kitose Aljansui priklausančiose kaimyninėse šalyse galime tikėtis, kad tai taps patikima atgrasymo priemone prieš agresyvių diktatorių tiesiamus karinius čiuptuvus.
