N. L. Chruščiova. Kazachstanas ir Rusijos imperijos kaina
Aišku, neįmanoma tikrai žinoti, kas dedasi Kremliaus sfinkso galvoje. Bet kad ir kokie V. Putino planai, jo veiksmai pragaištingai griauna idėją, kuria prieš 30 metų buvo grįstas Rusijos Federacijos sukūrimas.
Apie pirmąjį posovietinės Rusijos prezidentą Borisą Jelciną dabar retai kada kalbama. Jei rusai jį mini, greičiausiai prisimena jo piktnaudžiavimą alkoholiu arba, kas dar svarbiau, pereinant prie rinkos ekonomikos Rusiją persmelkusią infliaciją ir skurdą. Vargu ar giria jį už gilias istorines įžvalgas.
Būtent B. Jelcinas suprato, kiek daug kainuoja išlaikyti sovietų imperiją, – jos kaina toliau skurdino rusus ir laikė juos įkalintus policinėje valstybėje. Tik atsikračiusi šių išlaidų – išardydama imperiją ir įkurdama laisvos rinkos ekonomiką – Rusija galėjo išlaisvinti savo žmones ir suklestėti.
Tačiau Naujųjų išvakarėse 1999 metais B. Jelcinas galimai pasmerkė savo paties viziją. Žmogus, kuriam jis tąnakt atidavė valdžią, dabar atrodo pasiryžęs atmesti jo įžvalgiausią mintį. Gal V. Putinas ir nesiekia atkurti Rusijos imperijos per se, bet, rodos, yra nusprendęs buvusias sovietų respublikas padaryti savo vasalėmis. Tai labai brangus planas.
Kiek tiksliai Sovietų Sąjungos BVP buvo skiriama imperijai išlaikyti, neaišku. Tačiau, turėdami omenyje pramoninės gamybos poreikius ir SSRS karinės pramonės kompleksą – drauge nusirėždavusius beveik 80% visų valdžios sektoriaus pajamų, – nesuklysime pasakę, kad Sovietų Sąjunga negalėjo sau leisti, tarkime, subsidijuoti nenašių gamyklų nuošaliose savo respublikų vietovėse. O dar nė nepradėjome skaičiuoti imperijos kainos, sumokėtos krauju, išryškėjusios po 1979 m. invazijos į Afganistaną.
Viso to kaina neliko nepastebėta paprastų Rusijos žmonių, kurie piktinosi turintys nešti ją ant savo pečių – taip, kaip ir britai, prancūzai ar Austrijos-Vengrijos gyventojai atitinkamų imperijų klestėjimo metais. Bet to paties nepasakysi apie sėdinčiuosius valdžioje. Nuo carų iki Lenino, Stalino ir iki Putino šiandien Rusijos vadovai beveik visi kaip vienas tikėjo, kad imperijos kaina pagrįsta.
Galbūt tai iš dalies atspindi ideologiją. Palestiniečių mokslininkas Edwardas Saidas yra sakęs, kad kiekviena imperija „sau ir pasauliui tvirtina, kad yra kitokia nei kitos imperijos, kad jos misija ne grobstyti ir kontroliuoti, bet šviesti ir išlaisvinti“. Rusai panašiais žodžiais šneka apie savo imperiją, ypač kalbėdami apie baltarusius ir savo „broliukus“ Ukrainoje.
Jei Rusijos vadai ir tikėjo la mission civilisatrice (liet. misija civilizuoti), jie dar labiau buvo įsitikinę tuo, kad imperija stiprina nacionalinį saugumą. Tačiau istorija rodo ką kita. Iš tikrųjų imperinė kontrolė greitai baigiasi persitempimu, galia silpsta, ir tai tik paspartina imperijos žlugimą.
Rusijai V. Putino užmačios atsieina vis brangiau. Pažvelkime į šalies karines išlaidas, išaugusias nuo 3,8% BVP 2013 m. – metus prieš Rusijai įsiveržiant į Ukrainą, aneksuojant Krymą ir remiant separatistų pajėgas Donecko ir Luhansko regionuose rytuose – iki 5,4% 2016 m. Nors karinių išlaidų sudaroma BVP dalis 2017 m. ir 2018 m. sumažėjo, ji ir vėl auga. Kai Rusijos pajėgos dislokuotos okupuotame Sakartvelo Abchazijos regione, nuo Moldovos atskilusiame Uždniestrės regione, Kalnų Karabache, Kazachstane, Kirgizijoje ir Baltarusijoje, tai nestebina.
Sunkiau nustatyti strateginę imperijos kainą, kurios V. Putinas nelinkęs matyti. Kremliaus imperinis planas, ypač Krymo aneksija, privertė suabejoti po Šaltojo karo sutarta tvarka Eurazijoje nuo Baltijos iki Beringo jūros. Kitoms pasaulio galioms – ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Kinijai – itin rūpi išlaikyti status quo, kurį V. Putinas siekia suardyti.
Po Šaltojo karo nusistovėjusi padėtis leido vyriausybėms lėšas iš karinio biudžeto perkelti į socialines programas. Taikos dividendai ne tik padėjo Rusijos ekonomikai persitvarkyti; jie taip pat palaikė ilgą, 2008 m. finansų krize pasibaigusį ekonominį augimą Vakaruose.
Tačiau daugiausia naudos iš to sėmėsi Kinija. Atminkime, kad prieš 40 metų palei Kinijos-Sovietų Sąjungos sieną telktos didžiulės armijos, o tūkstančiai Rusijos branduolinių galvučių buvo nutaikytos į Kinijos miestus. Pasibaigęs Šaltasis karas leido Kinijai nukreipti išteklius į ekonominę plėtrą ir skurdo mažinimą. Pastarąjį 30-metį Kinijos šiose srityse patiriama sėkmė akivaizdi.
Esant tokiai situacijai, būtų įdomu sužinoti, kokia Kinijos prezidento Xi Jinpingo nuomonė apie Rusijos kišimąsi į Kazachstano, turinčio beveik 1 800 km sieną su Kinija, reikalus, ypač nuskambėjus ankstesniems V. Putino pasisakymams, menkinantiems nepriklausomos Kazachstano valstybės istoriją. (Panašiai jis nepaiso ir Baltarusijos, Baltijos šalių ir Ukrainos nepriklausomybės.)
Vidaus sąnaudų – o Levados centro Maskvoje apklausa leidžia manyti, kad mažai rusų sutiktų išmainyti savo gyvenimo lygį į aukštesnį šalies statusą pasaulyje, – turėtų pakakti įtikinti V. Putiną mesti imperinius užmojus. Jei ne, varžybų su Kinija įsižiebimo rizikos tikrai turėtų būti gana. Vis dėlto toli gražu negarantuota, kad V. Putinas kliausis sveiku protu. Jis jau nepaiso pačios Rusijos istorijos pamokų.
Komentaro autorė - Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė
