R. Vilpišauskas. Žaliojo kurso keliai ir klystkeliai
Taršos kainos nustatymas ir sistemingas taikymas yra viena dažniausiai siūlomų priemonių, kuria tikimasi mažinti klimato kaitą sukeliančią veiklą. Šitaip ne tik formuojamos paskatos vartotojams ir įmonėms atsisakyti brangstančios aplinkai žalą darančios veiklos, bet ir sukurti paskatas investuotojams nukreipti daugiau lėšų inovatyviems sprendimams į atsinaujinančios energetikos, švaresnio transporto ir kitas aplinkai draugiškas sritis. Beje, kvazirinkos mechanizmas, apmokestinant emisijas, jau senokai galioja ES šalyse, įskaitant ir Lietuvą, tik jo taikymo efektyvumą riboja įvairios išimtys.
Vis dėlto taršos apmokestinimas reiškia ir didesnes kuro bei potencialiai kitų produktų kainas, nes juk ir siekiama, kad žmonės keistų savo elgseną. O elgsenos pokyčiai, kaip rodo ir pandemijos valdymo patirtis, yra sudėtingi. Vieniems dėl įpročių, kitiems dėl labai praktinių sumetimų – turint ribotus finansinius išteklius noras taupyti tampa svarbesnis už tokias vertybes kaip švaresnė aplinka.
Ne veltui taip sunkiai vyksta koordinuotų tarptautinių taršos mažinimo sprendimų paieška Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje. Politikai supranta, kad netinkamai parengti žaliosios politikos sprendimai gali sukelti rinkėjų nepasitenkinimą ir protestus, panašius į Prancūzijoje vykusias geltonųjų liemenių demonstracijas.
Todėl labai svarbu, kad ne tik taršos apmokestinimo priemonės būtų tinkamai suplanuotos, įvertinant jų poveikį, bet ir taikomos matant bendresnį mokestinės politikos ir valstybės formuojamų paskatų kontekstą. Kitaip sakant, norint, kad vartotojai ir kiti rinkos dalyviai rinktųsi mažiau taršius veiklos ir vartojimo būdus, svarbu pačiai valstybei nesiųsti prieštaringų signalų toliau subsidijuojant ar kitaip remiant taršias iškastinį kurą naudojančias veiklas, įskaitant ir žemės ūkį.
Dalis tokių sprendimų yra visos ES kompetencijos reikalas, dalis priklauso nuo valstybių narių. Lietuvos Vyriausybės žingsniai šia kryptimi bus svarbus išbandymas deklaruojamiems ambicingiems tikslams (kartu ir prezidento Gitano Nausėdos nuostatų apie žaliosios Lietuvos svarbą išmėginimas).
Kita svarbi judėjimo kryptis valstybei susitvarkant savo kieme – sistemingas informacijos apie valstybės valdomų įmonių bei kitų institucijų vykdomos veiklos poveikio aplinkai teikimas bei aiški komunikacija mokesčių mokėtojams apie tai, kur bus naudojamos už taršią veiklą surinktos papildomos biudžeto lėšos. Beje, privatūs investuotojai Vakaruose jau senokai pradėjo domėtis įmonių, su kuriomis siejamos ilgalaikės investicijos, poveikiu aplinkai, nes klimato kai
Žinoma, ir tarp rinkos dalyvių yra mėgstančių „nukirsti kampus“ ar pasitelkti „žaliąjį smegenų plovimą“ rinkodaros tikslais. Tačiau būtų klaidinga nematyti gerųjų privataus verslo praktikų bei sąmoningų vartotojų besikeičiančių pasirinkimų. Dar blogiau būtų, jei valstybės institucijos pačios nesiektų rodyti pavyzdžio – nuo viešo informacijos pateikimo apie daromą poveikį aplinkai iki viešųjų pirkimų.
Galiausiai taršos apmokestinimas bus priimtinesnis rinkėjams, jei bus pristatomas pakete kartu su poveikį žmonių finansams švelninančiais sprendimais – mažesniu gyventojų pajamų apmokestinimu ar tiksline parama skurdžiausiai gyvenantiems. Tai ypač aktualu dabar išaugus degalų, gamtinių dujų ir elektros kainoms. Juk žaliosios politikos tikslas yra ne didesnis apmokestinimas, bet žmonių paskatų rinktis mažiau taršią veiklą stiprinimas.
Atrodo, kad bent dalis valdančiųjų tai supranta, bet kaip visada esminis politinis klausimas – kaip tai pavyks įgyvendinti praktiškai.
Komentaro autorius — Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
