P. Singeris. Kodėl skiepytis turėtų būti privaloma
Užtat girdime reikalavimus leisti nesiskiepyti nuo viruso, sukeliančio COVID-19 ligą. Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės šaudymo iš lanko komandos narys Brady Ellisonas teigia, kad sprendimas nesiskiepyti buvo „šimtu procentu asmeninis pasirinkimas“, ir tvirtina, kad „bet kas, kas sako kitaip, atima žmonių laisvę“.
Paradoksas čia tas, kad įstatymai, kuriais reikalaujama segėti saugos diržus, iš tiesų yra gana tiesiogiai atimantys mūsų laisvę, o įstatymai, reikalaujantys, kad žmonės, kurie ketina pasirodyti ten, kur gali užkrėsti kitus, pasiskiepytų, varžo vienokią laisvę tam, kad apsaugotų kitų laisvę saugiai tvarkyti savo reikalus.
Nesupraskite manęs klaidingai. Stipriai palaikau įstatymus, pagal kuriuos automobilių vairuotojai ir keleiviai privalo segėti saugos diržus. Skaičiuojama, kad JAV šie įstatymai išgelbėjo apie 370.000 gyvybių ir apsaugojo nuo dar daugiau rimtų sužalojimų. Vis dėlto tokie įstatymai yra paternalistiniai. Jie verčia mus daryti kažką savo labui, taigi pažeidžia garsųjį Johno Stuarto Millio principą: „Vienintelis tikslas, kuriuo grindžiant galima teisėtai naudoti galią bet kurio civilizuotos bendruomenės nario atžvilgiu prieš jo valią, yra neleisti padaryti žalos kitiems.“ Tai, kad prievarta yra paties verčiamojo labui, „nėra pakankamas pagrindas“.
Apie šį principą galima kalbėti daug, ypač kai jis taikomas priešinantis įstatymams, draudžiantiems tiesiogiai nieko nežalojančias veikas, pavyzdžiui, homoseksualius santykius tarp sutikimą davusių suaugusiųjų ar savanorišką eutanaziją. Bet J. S. Millis labiau tikėjo „civilizuotų“ bendruomenių narių gebėjimu priimti racionalius sprendimus apie savo pačių gerovę, nei šiandien pagrįstai tikėti galime mes.
Prieš įtvirtindamos privalomą saugos diržų segėjimą, vyriausybės rengė žmonių švietimo apie rizikas, kylančias jų nesegint, kampanijas. Šios kampanijos pagelbėjo, bet diržus seginčiųjų skaičius nė iš tolo nesiekė 90% ar daugiau gyventojų, kaip kad yra šiandien JAV (panašūs ar aukštesni rodikliai fiksuojami daugelyje kitų šalių, kur saugos diržo neužsisegimas laikomas nusižengimu).
Tai galima paaiškinti tuo, kad mes nemokame saugotis labai mažų nelaimės rizikų. Kaskart įsėdus į automobilį, tikimybė, jog pateksime į tokią sunkią avariją, kad susižalosime, jei nesegėsime saugos diržo, yra labai maža. Vis dėlto, kai segėti diržą iš esmės nieko nekainuoja, sveikas savo interesus įvertinęs protas sakytų, kad neracionalu jo nesegėti. Tie, kurie išgyveno avarijas, per kurias buvo sužaloti, nes nesegėjo saugos diržo, pripažįsta ir gailisi savo iracionalumo – bet tik kai būna per vėlu, o per vėlu visada būna tiems, kurie žuvo sėdėdami šalia kadaruojančių saugos diržų.
Dabar labai panašią situaciją matome su vakcinavimu. Brytney Cobia neseniai feisbuke paskelbė įrašą, kuriame papasakojo savo, kaip gydytojos, patirtį Birmingame, Alabamos valstijoje:
„Į ligoninę priimu jaunus sveikus žmones, užsikrėtusius labai sunkia COVID infekcija. Vienas paskutinių dalykų, kurių jie imasi prieš intubaciją, – maldauja vakcinos. Laikau juos už rankos ir sakau, kad man labai gaila, bet jau per vėlu. Po kelių dienų, kai paskelbiu mirties laiką, apkabinu jų šeimos narius ir sakau jiems, kad geriausias būdas pagerbti prarastą artimąjį yra pasiskiepyti ir paskatinti visus, kuriuos pažįsta, padaryti tą patį. Jie verkia. Ir tada man sako, kad nežinojo. Jie manė, kad viskas – pramanai. Jie manė, kad viskas – politika. Manė, kad nesusirgs, nes jų kraujo grupė vienokia arba odos spalva kitokia. Manė, kad tai „tik gripas“. Bet jie klydo. Ir atiduotų viską, kad galėtų grįžti atgal. Bet negali.“
Būtent dėl to galima skiepijimą nuo COVID-19 padaryti privalomą: kitaip per daug žmonių priima sprendimus, kurių vėliau gailisi. Turėtum būti žvėriškai beširdis, kad sakytum: „Patys kalti, tegul miršta.“
Bet kuriuo atveju COVID viruso eroje privalomasis skiepijimas nepažeidžia J. S. Millio „žalos kitiems“ principo. Neskiepyti olimpiečiai kelia pavojų kitiems, lygiai taip pat, kaip vairuotojai, viršijantys greitį intensyvaus eismo gatvėje. Vienintelis „asmeninis pasirinkimas“, kurį B. Ellisonas turėjo turėti, tai rinktis: arba skiepytis, arba likti namie. Jei Tarptautinis olimpinis komitetas būtų nutaręs, kad varžytis gali tik pasiskiepiję atletai, tūkstančiams sportininkų nebūtų grėsusi padidėjusi rizika užsikrėsti ir būtų buvę pagrindo nepaisyti B. Ellisono noro dalyvauti nepasiskiepijus.
Dėl tos pačios priežasties praeitą mėnesį Prancūzijoje ir Graikijoje paskelbtos taisyklės, pagal kurias kino teatrų, barų lankytojai ar traukinių keleiviai turi parodyti vakcinaciją pagrindžiantį dokumentą, nepažeidžia niekieno laisvės. Šį vasarį Indonezijos vyriausybei pirmajai pasaulyje paskelbus vakcinavimą privalomą visiems suaugusiesiems, tikroji tragedija buvo ne tai, kad suvaržyta piliečių laisvė, bet tai, kad turtingesnės šalys nepaaukojo pakankamai vakcinų, kad įstatymas būtų įgyvendintas. Dabar Indonezija yra viruso epicentras, o dešimtys tūkstančių neskiepytų indoneziečių mirė.
Komentaro autorius — Peteris Singeris, Prinstono universiteto bioetikos profesorius Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2021 m.
