Be medalių, bet su migracijos krize
Žinių apie Lietuvos aukšto meistriškumo sporto prastas tendencijas būta. Valstybės kontrolė šiemet kovo 10 d. konstatuoja, kad sporto strategijos valdymą perėmusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) nė nepateikė auditoriams informacijos apie sporto plėtros strategijos rezultatus, nes nuo 2019 m. tokių duomenų apskritai nerinko.
VŽ primena, kad 2019 m. buvo likviduotas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Vyriausybės, o sporto valdymo reikalus perėmė ŠMSM.
„Neatliktas ir bendras strategijos įgyvendinimo vertinimas, neišanalizuota, kokie pokyčiai pasiekti, neidentifikuotos išlikusios problemos, neįvertintas jų aktualumas“, — konstatuoja Valstybės kontrolė.
VŽ pastebi, kad šiuo metu net nelabai aišku kas yra aukščiausias Lietuvos sporto vadovas (tikriausiai ŠMS ministrė Jurgita Šiugždinienė), kuris ar kuri bent jau formaliai galėtų paklausti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir jo vadovės Dainos Gudzinevičiūtės kaip Lietuvos sportas atsidūrė tokiame nuosmukyje. Bet gali tik paklausti, nes LTOK yra savarankiška pasaulio olimpiniam judėjimui priklausanti organizacija.
Gyvenimas be olimpinių laurų ne to lygio bėda, kaip gyvenimas su plūstančiais agresyviai nusiteikusiais migrantais, kurie ne vien kelia rūpesčių dėl jų apgyvendinimo, maitinimo, identifikavimo ir teisinių reikalų, bet ir skaldo vietos bendruomenes.
Tokių protestų, kuriems malšinti būtų prireikę specialiųjų priemonių, Lietuvoje nebūta nuo pat 2008-2009 m., kai minia mėgino šturmuoti Seimą.
Dabar gi, kaip žinia, policijai Dieveniškėse ir Rudninkuose jau teko stumdytis su vietos bendruomenėmis (gal kažkokių jėgų pakurstytomis, o gal paprasčiausiai – sunerimusiomis dėl savo saugumo) mėginančiomis užkirsti kelią nelegalių migrantų laikinam įkurdinimui. Galiausiai, malšinant Rūdininkų stovykloje įkurdintų migrantų sukeltus neramumus, policijai teko panaudoti ir ašarines dujas.
Kitą savaitę parlamentas rinksis į neeilinę sesiją ir spręs dėl nepaprastosios padėties įvedimo (nors tokio sprendimo šiomis dienomis jau siūloma atsisakyti), kuri suteiktų daugiau galių jėgos struktūroms, leistų pasitelkti migrantų sulaikymui Lietuvos kariuomenę ir t. t. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė jau leido pasieniečiams siųsti migrantus į pasienio punktus, kur jie turėtų praeiti oficialias prieglobsčio pasiprašymo procedūras.
Šios savaitės pradžioje Lietuvoje lankantis eurokomisarei vidaus reikalams Ylvai Johansson konstatuota, kad pasienyje su Baltarusija būtinas fizinis barjeras ir čia pat atsiranda projektas statyti 4 metrų aukščio tvorą su „Concertina“. Preliminariai tokia atsieitų bent 150 mln. Eur, o visas sienos apsaugojimo projektas vertinamas apie 0,5 mlrd. Eur. Tiesa, eurokomisarė jau įspėjo, kad ES nėra precedento, pagal kurį Bendrija galėtų finansuoti tvoros statybą.
Sprendimai priimami paknopstomis ir smarkiai vėluojant, kai šalyje jau virš 4.000 nelegalių migrantų, o nuo to laiko, kai diktatorius Aliaksandras Lukašenka pažadėjo Lietuvą jais užtvindyti, prabėgo daugiau nei 2 mėnesiai.
Galima sakyti ir kitaip, kad jau kovo pradžioje, kai buvo paskelbtas žvalgybos tarnybų metinis grėsmių įvertinimas, Lietuva būtų galėjusi tam ruoštis. Jeigu žvalgybos būtų bent įspėjusios – būtume galėję turėti ir planą A, ir planą B, jau priėmę reikalingus įstatymus ir sprendimus, o svarbiausia – jau tuomet būtume žinoję, kad mūsų siena kiaura kaip rėtis. Bent jau pradėję būtinas tvoros projektavimo, lėšų skyrimo, pirkimų procedūras.
Šiuo metu situacija tokia, kad Lietuva nė neįsivaizduoja, kiek gali prireikti lėšų migrantų krizei suvaldyti. „Tikslūs skaičiavimai gali būti tik tuomet, kai žinome tikslius duomenis, o kadangi situacija keičiasi kiekvieną dieną, tai yra tiesiog prielaidos“, – sakė finansų viceministrė Vaida Česnulevičiūtė, cituoja portalas „lrt.lt“.
Nelabai aišku ir tai, kiek prie šios krizės prisidės ES tiek finansiškai, tiek dalydamasi su Lietuva migrantų našta. Palankių signalų apie ES solidarumą yra, apie tai jau prabilo Austrijos vidaus reikalų ministras Karlas Nehammeras. Kaip rašo „delfi.lt“, šalies spaudoje jis supeikė ES vadovus, kad Bendrija nepakankamai rūpinasi savo sienų apsauga ir nepakankamai remia Lietuvą.
Tačiau tai tik pavieniai solidarumo ženklai, o prisimenant, kaip nenoriai kitos Bendrijos šalys, įskaitant, deja, ir Lietuvą, tiesė pagalbos ranką anksčiau nuo migrantų antplūdžio smarkiai kentėjusioms Graikijai ir Italijai, gali paaiškėti, kad su migrantų krize Lietuvai teks dorotis iš esmės savarankiškai. VŽ labai norėtų, kad tokia prielaida nepasitvirtintų.
Daugiau aiškumo turėtume, jei pavasarį intensyviuose Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose ir kituose ES institucijų forumuose jau būtume kalbėję apie kiaurą sieną bei solidarumą. Bet net ir tuo metu, kai A. Lukašenka didino skrydžių iš Irako ir Turkijos skaičių, šios grėsmės neįžvelgėme.
