E. Norkūnas. Ne korupcija, o neišmanymas graužia mūsų šalį

Viena iš didžiausių klaidų — įtraukiami moduliai, kurie nėra kuriamos sistemos dalis. Geras pavyzdys yra atliekų tvarkymo sistema GPAIS. Kuriant ją sukurtas ir rizikos vertinimo modulis, kurio tikslas – identifikuoti nesąžiningus atliekų tvarkytojus. Idėja gera, tačiau GPAIS sistema turėtų būti skirta tik duomenų surinkimui, o rizikos vertinimas su ja susijęs tik tiek, kad turi naudotis jos surinktais duomenimis. Tai yra tęstinis procesas, prie kurio turėtų dirbti atskiri žmonės, o pati rizikos vertinimo sistema nuolat vystoma, kuriant ir tobulinant pažeidėjų gaudymo algoritmus. Todėl nieko keisto, kai „greit kažką prilipinus“ prie tokios sistemos, tai paprasčiausiai neveikia.

Arba pavyzdžiui, vienoje naujai kuriamoje sistemoje radau planuojamą sutarčių sudarymo modulį, nors realybėje tų sutarčių niekam nereikia ir niekas tuo nesinaudos. Na, bet pinigų yra, kodėl to nepadarius, juk niekam nepatrukdys, o ir ateityje gal kam nors ir prireiks? Vis dėlto net jei ir prireiktų, tokiam komponentui turėtų būti skirta žymiai daugiau dėmesio ir analizės.

Taip pat dažnai į sistemos kūrimą įtraukiami papildomi procesai, todėl, kad jie nėra skaitmenizuoti. Šiuo metu kaip tik kuriame vieną naują sistemą. Konsultantai eina iš eilės per institucijų procesus, kurie vienaip ar kitaip liečia šią sistemą ir bando aiškintis, kaip tai veikia dabar. Išgirdus, kad „šiuo metu tą darome popieriuje“, natūraliai kyla pasiūlymai tuo pačiu juos skaitmenizuoti ir prijungti prie naujai kuriamos sistemos, net jei tai ir nėra stipriai susiję su ja. Nes tiesiog žmogiškai norisi padėti institucijai. Į bandymus tą pristabdyti, reaguojama kreivu žvilgsniu – aiški problema, pinigų skirta, kodėl to neišsprendus dabar? Tačiau taip vietoj vienos problemos gautume dvi – ir perkrautą produktą, ir procesą, kuris liečia daugiau veiklų, tačiau ikomponuotą jau į konkrečią vieną sistemą.

Ir pagrindinė klaida — esminių sprendimų bandoma išvengti, tikintis, kad tai išsispręs savaime arba išspręs kiti. Labai dažna situacija – tai, dėl ko kuriama sistema, dažniausiai būna spręsti komplikuotiems procesams, kurie dabar nevyksta taip, kaip turėtų. Tačiau žymiai mieliau susikoncentruojama į tas vietas, kurios yra aiškios, tačiau realybėje problemos nesprendžia. Taip esminė vieta lieka neišspręsta iki pat sistemos kūrimo pradžios. Natūralu, kad jos neišspręs joks konsultantas ir tuo labiau programuotojai, kurie kurs tą sistemą. Tad nieko keisto, kai sukuriama sistema, bet ji neveikia taip, kaip buvo planuota pradžioje.

Liūdniausia, kad apie architektūrinius sprendimus išvis nekalbama, nors tai iš esmės gali lemti ar sistema veiks, ar ne. Tai yra ypatingai svarbi vieta, kur teisingai viską sudėliojus, išskaidžius atskirais moduliais, jos kaina gali stipriai kristi, kartais ir dešimtim kartų. Juk jei rinkoje jau yra kažkas panašaus ir sistemos procesai būtų dėliojami ne paleidus fantazijas nuo grandinės, bet procesus derinant prie jau esamų sprendimų, kūrimo sąnaudos gali būti minimalios. Ir priešingai — kuriant viską nuo nulio ir darant visas aukščiau paminėtas klaidas, kainos eilutė tampa sunkiai paaiškinama.

Tačiau visa tai, ką aprašiau, nėra priežastys, bet tik pasekmės. Visos šios problemos atsiranda todėl, kad retai būna atsakingas žmogus, turintis aiškią viziją ir neleidžiantis nuo jos nukrypti. Prižiūrintis, kad pirmiausia būtų išspręstos probleminės vietos, ir tik tada judama link papildomų modulių.

Kodėl nepaskiriame kompetentingų žmonių, kurie tai galėtų padaryti? Nes valdiškas sektorius yra nekonkurencingas savo algomis. Ir čia jau kalti mūsų įstatymai – jie yra apriboję algų biudžetus. Mes galime skirti milijonus naujoms sistemoms, tačiau žmonėms numatytų lėšų skaičiai yra iškalti akmenyje ir nė cento daugiau. Šnekant paprastai, mūsų biudžete yra 3 atskiros eilutės – algoms (žmonėms), turtui (hardware’ui) ir paslaugoms (software’ui). Jei tarp turto ir paslaugų eilučių lėšos dar gali judėti, tai algų eilutės padidinti praktiškai neįmanoma.

Todėl labai dažnai ateiname iki absurdiškų situacijų, kai į pasiūlymą nekurti papildomų ir realu, kad visiškai nereikalingų sistemos komponentų, atsakoma – „taigi pinigai jau paskirti, reikia juos išnaudoti“. Net ir bandant tą keisti iš esmės, įsijungia galybė apribojimų. Todėl ir kuriame viską ko reikia ir ko ne, tik tam, kad „sueitų eilutės“. Taip ir gaunasi, kad lyginant su privačiu sektoriumi, mūsų žmonės dirba už grašius, o sistemoms taškome milijonus ir sukeisti vietomis to negalime, nes įstatymai neleidžia, nors poveikis būtų milžiniškas.

Visas klaidas kartojame vėl ir vėl, nes prie projektų dirba vis nauji žmonės. Esant mažiems atlyginimams, vyksta didelė žmonių kaita, tad valdiškoms institucijoms praktiškai neįmanoma sukaupti didesnės patirties tokiuose projektuose. Todėl tikrai negalime kaltinti to žmogaus, kuris uždirba minimaliai, į kurį valstybė visiškai neinvestavo ir jis neturi reikalingų žinių, tačiau gavo atsakomybę sukurti milijonus eurų kainuojančią sistemą.

Galiu tik pasidžiaugti, kad dabar Aplinkos ministerijoje šias problemas sprendžiame. Tačiau norėtųsi, kad rezultatai priklausytų ne tik nuo ministerijos vadovybės kompetencijos, bet žymiai labiau nuo joje dirbančių aukštos klasės specialistų.

Viskas, ko reikia, tai pagaliau pradėti pasitikėti vieni kitais ir keisti įstatymus, leidžiant ministerijoms pačioms spręsti, kur jos nori nukreipti savo lėšas pirmiausiai – į sistemas, „geležį“ ar visgi savo žmones. Vien šis pokytis, tikiu, iš esmės pakeistų valdišką sektorių. Vietoj pinigų švaistymo „nes paskirta“, galima būtų laisvai peržiūrėti prioritetus ir pirmiausia juos skirti algoms didinti bei kompetentingiems specialistams pritraukti. Ir tik po to naujoms, bet tikrai geroms ir aiškią grąžą numatančioms, sistemoms kurti.

Sėkmingas verslas jau seniai suprato, kad didžiausias turtas yra žmonės. Tačiau valstybė vis bando išrasti dviratį iš naujo. Bijokime ne korupcijos, o nekompetencijos. Esu tikras, kad išsprendus įgūdžių klausimą, išsispręstų ir korupcijos iššūkis. O tam pinigų mūsų valstybė turi pakankamai – tereikia teisingai susidėlioti prioritetus.

Komentaro autorius — Eimantas Norkūnas, aplinkos ministro S. Gentvilo patarėjas IT klausimais