Chroniška galvasopė, vaistų nerasta?
Valstybės kontrolės (VK) auditas atskleidė, kad valstybė ir savivaldybės ne visada užtikrina, jog jų įmonių ir viešųjų įstaigų veikla būtų pagrįsta gerojo valdymo principais, skaidri bei orientuota pasiekti tikslus. Didžioji dalis savivaldybių įmonių savo steigėjoms skiria mažiau dividendų, nei galėtų.
„Vykdant valstybės valdomų įmonių pertvarką, buvo siekiama jų portfelį optimizuoti, tačiau to įgyvendinti, kaip planuota, nepavyko. Vis dar veikia dalis valstybės įmonių, kurių teisinė forma neleidžia užtikrinti pažangios valdysenos. Be to, nėra objektyviai įvertintas valstybės įmonių ir viešųjų įstaigų vykdomų funkcijų pagrįstumas. Taip nesudaromos sąlygos išgryninti jų kompetenciją ir nustatyti, kokias viešąsias paslaugas turėtų teikti tik valstybės institucijos“, – aiškina audito išvadas pristačiusi Sandra Ragėnaitė, VK Ekonomikos audito departamento vyriausioji patarėja.
Lietuvoje 2019 m. veikė 1.007 valstybės ir savivaldybių valdomos įmonės, VVĮ visų eilių antrinės bendrovės bei viešosios įstaigos, 74 institucijos atstovavo valstybei ir savivaldybėms jų valdyme, suskaičiavo VK.
Audito metu nustatyta, kad 84% vertintų savivaldybių valdomų įmonių nepaskyrė arba paskyrė mažiau į savivaldybių biudžetus dividendų ar pelno, nei galėjo pagal jų esamą nuosavo kapitalo pelningumą ir gerąją valstybės valdomų įmonių praktiką. Ir, regis, prikišti joms ką sunku: mat iki šiol savivaldybių valdomų bendrovių dividendų skyrimo ir mokėjimo politika teisės aktais nėra reglamentuota – dėl dividendų paskyrimo sprendžia pati savivaldybė.
VVĮ šiuo metu priskaičiuojama 50: 42 iš jų 2019 m. veikė pelningai ir uždirbo 234,7 mln. Eur grynojo pelno, tačiau kapitalo grąža tesudarė 4,2%. 2019 m. VVĮ valdė 10,5 mlrd. Eur vertės turto (2018 m. – 9,6 mlrd. Eur), iš jo energetikos įmonės – 5,2 mlrd. Eur.
Tokia menka kapitalo grąža VVĮ finansinėse ataskaitose atsispindi metų metais. Įmonėms ir toliau keliami nepakankamai ambicingi tikslai, o šios, prisidengdamos įvairiais pretekstais, stengiasi kuo mažiau uždirbtų dividendų atseikėti į valstybės iždą. Tokios įmonės liaudyje vadinamos „partijų lesyklėlėmis“: mat politikai taikosi užimti tas ministerijas, po kurių sparnu glaudžiasi gerus pelnus uždirbančios valstybinės įmonės.
Praėjusi Vyriausybė buvo prisiėmusi VVĮ pertvarkos ir centralizavimo planą, tačiau jis nebuvo įvykdytas – kai kurių priemonių įgyvendinimo terminai nukelti gerokai vėlesniam laikui – kol kas iki 2024 metų. Įsibėgėjus tokių įmonių reorganizavimui, ne tik buvo nuspaustas stabdis, bet ir buvo mėginama įmonių valdymą vėl perimti į „politines rankas“.
Naujoji Vyriausybė, kaip ir daugelis pirmtakų, skelbia pasiryžusi bristi į VVĮ valdymo tobulinimo „vandenis“.
„Kol kas nematau, kad valstybės įmonės turėtų ambicijų uždirbti svarią grąžą valstybei, ir šioje srityje gerokai atsiliekame nuo EBPO vidurkio. Taigi pirmiausia turime peržiūrėti ne tik tokioms bendrovėms keliamus tikslus, bet ir jų valdyseną“, – teigė Aušrinė Armonaitė, ekonomikos ir inovacijų ministrė, sausį susitikusi su VšĮ Valdymo koordinavimo centro vadovu Vidu Danieliumi.
VVĮ įmonės ir toliau lieka EBPO dėmesio centre – ši organizacija jau anksčiau akcentavo būtent tokių įmonių valdymo reformos būtinumą Lietuvoje: depolitizuoti jų valdymą buvo viena iš sąlygų, kurią mūsų šalis turėjo įvykdyti, siekdama įstoti į šį vadinamąjį turtingųjų klubą. Kai kurie žingsniai buvo žengti, pradėtos kurti nepriklausomos VVĮ valdybos, tačiau reforma iki galo liko nepadaryta.
Praėjusių metų pabaigoje paskelbtoje EBPO ekonominėje apžvalgoje, skirtoje Lietuvai, pabrėžiama, jog turi būti aiškūs kriterijai, kada valstybinė nuosavybė yra reikalinga, jeigu „nėra įtikinamų argumentų, kodėl jas turėtų valdyti valstybė“, organizacija rekomenduoja dalį VVĮ parduoti privatiems investuotojams.
VŽ nuomone, problemos, kurias mini ir EBPO, ir VK, yra gerokai įsisenėjusios ir iš tikrųjų nėra naujiena nė vienai naujai vyriausybei. Tačiau vien tik „planuoti“ pertvarką ar surašyti tikslus negana – tai liudija ir nevykęs buvusių valdžių „palikimas. Esminių permainų reikėtų imtis neatidėliojant – jei tik tam iš tiesų yra politinės valios. Nes, kaip rodo istorija, dauguma reformų valdymo pusiaukelėje dažniausiai kažkur „pasimesdavo“ arba tikslas buvo „matuojamas“ artėjančių rinkimų masteliais“.
