Valdyk, Vokietija!

Vokietiją apsėdusi manija laikytis taisyklių atsirado gerokai anksčiau, nei prasidėjo dabartinė euro zonos krizė. Valstybės strategai visada atkakliai tvirtino, kad Europa negali turėti bendros valiutos pirma nepasiekusi ekonominės konvergencijos. Bet, rodos, to niekada taip ir nepavyks pasiekti. Todėl paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, kuriant euro zoną, Vokietija pasisakė už griežtą „konvergencijos kriterijų“, tai yra reikalavimų, reikalingų eurui įvesti, vykdymą.

Visų kitų šalių ekonomistai šaipėsi iš germaniškojo užsispyrimo įsitvėrus laikytis taisyklių. Juk nėra priežasties, kodėl, pavyzdžiui, skolos ir BVP santykis, siekiantis 59%, turėtų būti laikomas saugiu, o jau siekiantis 62% – neatsakingai pavojingu. Tačiau vokiečiai neatlyžo ir galiausiai pasiekė, ko norėjo.

Šitoks požiūris iš dalies išsirutuliojo iš Vokietijos politinės struktūros. Kuo labiau federalinė yra šalies valdymo sistema, tuo daugiau taisyklių reikia jos sklandžiam funkcionavimui užtikrinti. Kai skirtingų valdžios lygmenų atsakomybės ribos nėra aiškios, kyla pavojus, kad tarnautojai mėgins užmesti naštą aukštesniam lygmeniui. Siekdamos to išvengti, federacijos dažnai linkusios laikytis įstatymo raidės.

Ir iš tiesų, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, esama stipraus ryšio, siejančio sėkmingą federaciją ir stabilią pinigų politiką, paremtą aiškiomis taisyklėmis. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje Šveicarija, Vokietija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios visos yra federalinės valstybės, pirmosios ėmėsi į stabilumą orientuotos pinigų politikos. Atsižvelgiant į tai, kad euro zona savo struktūra daugeliu atžvilgių yra federalinė, aiškus įsipareigojimas laikytis taisyklių Vokietijai pasirodė būtina šalies sėkmės sąlyga.

Žinoma, netgi vokiečiai žino, kad taisykles retsykiais reikia pritaikyti. Jau Aristotelis tvirtino, kad pernelyg nelanksčios taisyklės nepasiteisina. Veikale „Nikomacho etika“ mąstytojas pabrėžė, kaip Lesbo saloje skulptoriai naudojo lanksčias iš švino, o ne iš standžios geležies padirbdintas liniuotes, norėdami akmenyje išrėžti lenktas linijas. Toks gebėjimas perdaryti liniuotes, kad jos tiktų akmeniui, pasitarnavo kaip metafora, išreiškianti būtinybę pataisyti įstatymus pasikeitus aplinkybėms.

Tačiau kai kalbama apie skolą, vokiečiai reikalauja pačių kiečiausių liniuočių. Nuo pat euro zonos krizės pradžios Vokietijos vyriausybė įsispyrusi laikėsi Europos sutarties nuostatų, kuriomis, kaip ji aiškino, draudžiama taikyti gelbėjimo priemones ir vyriausybės skolos piniginį finansavimą. Visiškai neseniai į pasiūlymą nurašyti dalį Graikijos skolos Vokietija atsakė pareiškimu, kad sutarties nuostata, kuria oficialiai draudžiama finansinė parama, atmetamas ir valstybių bankrotas bei skolų nurašymas.

Iš savo istorijos Vokietija pasimokė, kad skola yra ta sritis, kurioje būtina ryžtingai vengti lankstumo. Tai gali nustebinti Amerikos apžvalgininkus, tvirtinančius, kad Vokietija veidmainiauja – juk 1923, 1932–1933, 1945 ir 1953 metais ji pati neįvykdė skolinių įsipareigojimų, o dabar reikalauja, kad kiti elgtųsi priešingai.

Tiesa ta, kad vokiečiai beveik visus šiuos įsipareigojimų nevykdymo atvejus vertina kaip destabilizuojančius. 1923-iaisiais dėl hiperinfliacijos neįvykdyti vidaus įsipareigojimai susilpnino Vokietijos finansų sistemą ir prisidėjo prie Didžiosios depresijos. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tapo neįmanoma įvykdyti įsipareigojimų, nes Vokietija negalėjo pasiekti privataus kapitalo rinkų, ir valstybė prarado tikėjimą ateitimi. Užuot pasiruošus tvariam ekonominiam atsigavimui, defliacija ir įsipareigojimų nevykdymas pakurstė nacionalizmo aistras ir baigėsi pražūtingais padariniais.

1945 metais įsipareigojimai neįvykdyti dėl pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare. Vadinamojo ordoliberalizmo tradicija, suformavusi Vokietijos pokario ekonomikos politiką, išties buvo atsakas į destruktyvią nacių savivalę.

Vokietijoje teigiamai vertinamas tik 1953-iaisiais įvykdytas skolų nurašymas, tad įvertinus aplinkybes, kuriomis tai buvo padaryta, šalies požiūris į euro zonos krizę tampa gerokai suprantamesnis. Kaip nurodė Jeilio ekonomistas Timothy’is Guinnane‘as, buvo nurašyta ne pagrindinė skolos suma, bet susikaupusių palūkanų, už kurias nebuvo sumokėta nuo Didžiosios depresijos iki Antrojo pasaulinio karo, įskola.

Žvelgiant iš Vokietijos perspektyvos, dar svarbesnis buvo politinis kontekstas, kuriame buvo vykdomos derybos. Visų pirma Vokietijoje visiškai pakito režimas. Pergalę pasiekusios sąjungininkės nušalino asmenis, atsakingus už destruktyvių ir destabilizuojančių praeities politikos priemonių taikymą, leido šaliai nutraukti visus ryšius su praeitimi, o skolintojams įkvėpė pasitikėjimo, kad Vokietija žengia nauju keliu. Be to, Vokietijos naujieji strategai įrodė, kad jie rimtai vertina finansus. Šeštajame dešimtmetyje šalis patyrė skaudžią mokėjimų balanso krizę. Kai kurie valstybės pareigūnai palaikė kapitalo kontrolės priemonių taikymą, tačiau vyriausybė, įgyvendindama pinigų politiką, vis tiek laikėsi taupymo.

Tokia patirtis paaiškina ir kitą Vokietijos maniją – vykdyti reformas įsiskolinusiose valstybėse. Kad ištrūktų iš šio užburto skolų ir įsipareigojimų nevykdymo rato, Vokietijai teko visiškai pakeisti vidaus režimą. Galbūt euro zonos kontekste to prašyti būtų pernelyg daug, bet iš esmės neperorientavus šalies politikos – taip galvojama Vokietijoje – skolų nurašymas visada bus bergždžias reikalas.

Haroldas Jamesas yra Prinstono universiteto istorijos ir tarptautinių santykių profesorius, Europos universitetinio instituto Florencijoje istorijos profesorius ir Tarptautinio inovacijų valdymo centro vyresnysis mokslo darbuotojas.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m. www.project-syndicate.org