Darbuotojo mokymui patirtų išlaidų kompensavimas naujame DK

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 37 str. 1 d. nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.

Pažymėtina, kad susitarimas dėl mokymo išlaidų atlyginimo yra viena iš papildomų darbo sutarties sąlygų, vadinasi, dėl galimybės atlyginti darbdavio patirtas išlaidas darbuotojo mokymui, turi būti susitarta darbo sutartyje. Išlaidų atlyginimo sąlygos skirstytinos į šalių sutartines sąlygas, kaip darbuotojas turėtų darbdaviui atlyginti jo mokymui turėtas išlaidas ir DK nustatytus pagrindus, kada darbdavys turi teisę reikalauti tokias išlaidas atlyginti.

Susitariant dėl šios darbo sutarties sąlygos rekomenduotina aiškiai apsibrėžti išlaidų ribas, atlyginimo terminus bei kitas darbo sutarties šalims svarbias sąlygas. Be to, siekiant sumažinti ginčo tikimybę ar jo išvengti, labai svarbu tiksliai įvardinti ir užfiksuoti darbuotojo mokymui darbdavio patirtų išlaidų dydį.

DK įtvirtinta ir papildoma galimybė susitarti, kad darbdavys apmokės visas ar ne mažiau kaip pusę darbuotojo mokymosi išlaidų, kai darbuotojas studijuoja ir siekia studijų krypties bakalauro, magistro kvalifikacinio laipsnio ar profesinės kvalifikacijos pagal formaliojo mokymo programas. Tokiame susitarime papildomai galima numatyti, kad darbuotojas laikotarpiu, iki tęsia darbdavio lėšomis apmokėtas studijas, ir per trejus metus po šio laikotarpio pabaigos darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 str.) gali nutraukti tik atlyginęs darbdaviui jo patirtas išlaidas. Šios normos teisinė konstrukcija kiek netiksli. Manytina, kad DK 37 str. 4 d. neriboja darbuotojo teisės nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 str. (Darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), nes darbdavys pagal DK 55 str. 3 d., darbuotojui pateikus prašymą atleisti jį iš darbo, privalo, pasibaigus įspėjimo terminui (DK 55 str. 1 d.), ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną įforminti darbo sutarties pasibaigimą, tačiau reiškia darbuotojo pareigą atlyginti jo mokymui turėtas darbdavio išlaidas, jeigu darbo sutartis nutraukiama šiuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu (DK 55 str.).

Mokymo išlaidų atlyginimo sąlygos

DK 37 str. 2 d. nustatyta, kad atlyginamos gali būti tik tokios išlaidos, kurios yra susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Šiame kontekste svarbu paminėti ir kitą DK normą – DK 29 str. įtvirtintą darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek būtina jo darbo funkcijai atlikti ir imtis priemonių darbuotojo kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti. Taigi, viena vertus, darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbuotojo mokymui darbdavio patirtų išlaidų kompensavimo, kita vertus – įstatymas gana griežtai riboja patiriamų išlaidų pobūdį – ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali reikšti darbuotojo pareigą atlyginti susidariusias mokymo išlaidas. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas išlaidas atsirastų tik tuomet, kai darbdavys organizuotų darbuotojo mokymus, kurių metu darbuotojas būtų apmokomas daugiau, nei jo darbo funkcijai reikalinga, t.y. darbuotojui būtų suteikiamos papildomos, viršijančios jo atliekamam darbui reikalingas, kompetencijos. Kitaip tariant, darbdavys turi teisę į mokymo išlaidų kompensavimą ne tuomet, kai bendrai apmoko darbuotoją dirbti, o tuomet, kai suteikia darbuotojui, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, papildomas kompetencijas bei įgūdžius, kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje („pabrangina” darbuotoją). Šiame kontekste reikėtų įvertinti ir tai, ar darbuotojas turi prievolę dalyvauti tam tikruose mokymuose (paliepimas), ar darbuotojas turi teisę atsisakyti be jokių pasekmių (susitarimas).

Darbo sutartyje šalys gali susitarti, kokiais terminai, kokiais dydžiais mokymosi išlaidos turi būti atlygintos, dėl atlygintinų išlaidų mažinimo sąlygų, atlygintinų išlaidų apimties ir kt. Be to, DK nuostatos riboja tokį susitarimą, nustatydamos teisinius darbo sutarties nutraukimo pagrindus, kada darbdavys gali reikalauti atlyginti darbuotojo mokymui turėtas išlaidas – a) kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (DK 58 str.), ir b) kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 str.).

Kitais darbo sutarties nutraukimo atvejais darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas atlygintų jo mokymui ar kvalifikacijos kėlimui turėtas išlaidas.

Kas gali būti įtraukiama į tokias išlaidas

Naujas teisinis reguliavimas yra kiek platesnis, nei ankstesnysis, skirtingai nei buvo nustatyta ankstesniajame darbo kodekse bei teismų praktikoje, naujajame DK susitarime dėl išlaidų atlyginimo leidžiama papildomai susitarti ir detalizuoti, ar į šias išlaidas bus įskaičiuotos kitos, ne tiesiogiai mokymo, tačiau su mokymu susijusios papildomos išlaidos, pvz. kelionės, nakvynės ir kt.

Susitarimo galiojimo terminas

DK nustatyta, kad gali būti atlyginamos tik per paskutinius 2 (dvejus) metus iki darbo sutarties pasibaigimo turėtos išlaidos darbuotojo mokymui. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ilgesnis terminas, tačiau neviršijantis 3 (trejų) metų. Primintina, kad ankstesniame DK šis terminas buvo trumpesnis – dėl 1 (vienerių) metų buvo galima susitarti darbo sutartyje, dėl ilgesnio termino – kolektyvinėje (ilgesni terminai nebuvo ribojami).

Autorius - dr. Vilius Mačiulaitis advokatų profesinės bendrijos „iLAW" partneris, advokatas.