Vokiškas kinas – su tamsiomis ir šviesiomis gyvenimo pusėmis
Mūsų kinas – ne toks
Ketvirtus metus Goethe institutas kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje atveža kino naujienų iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. „Vokiško kino dienų“ programoje – 12 įvairių temų ir žanrų naujausių filmų.
„Vokiški filmai turi labai rimto ir sunkiai perkandamo kino reputaciją. Mūsų kino dienos griauna šį trumparegišką stereotipą, – sako Johanna M. Keller, Goethe instituto Lietuvoje vadovė. – Žinoma, tiesa yra tai, kad vokiškas kinas dažnai nagrinėja nemalonius ir sudėtingus gyvenimo aspektus. Tokius, kaip praeities našta, sunkumai ieškant savo tikrojo gyvenimo kelio, migracija ir kt. Tačiau kad šias temas įmanoma pateikti linksmai ir ironiškai, įrodo „Vokiško kino dienos“. Tai yra vokiško kino stiprybė.“
Svarbus „Vokiško kino dienų“ akcentas – režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013). Jo istorinė tematika aktuali tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, nors abiejų šalių viešojoje erdvėje ji vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio. Filme įtaigiai ir jautriai vaizduojama vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių teritorijos odisėja į Lietuvą pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Rickas Ostermannas po filmo seansų susitiks su žiūrovais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Nepatogios temos
Apskritai šiųmetinės „Vokiško kino dienos“ išsiskiria gausia pasiūla jaunimui bei pagrindinius vaidmenis atliekančiais jaunais aktoriais. Štai vokiško kino sensacija netikėtai tapusios juostos „Storulės“ („Dicke Madchen“, 2011), kuri praėjusiais metais buvo rodoma Lietuvoje, režisieriaus Axelio Ranischo antrajame filme „Jaučiuosi disko“ („Ich fuhl mich Disco“, 2012 / 2013) pagrindinis herojus – homoseksualus paauglys Florianas. Jis ieško savo identiteto, bando suvokti savo seksualinę orientaciją. Austrų kino juostoje „Talėja“ („Talea“, 2013) veiksmas sukasi apie sudėtingą ką tik iš kalėjimo išėjusios motinos ir jos meilės išsiilgusios paauglės dukters santykį, o filme „Kadišas draugui“ (2011) jaunas pabėgėlis iš Libano išgyvena konfliktą tarp savo įsitikinimų ir gyvenimo tikrovės. Pagal Alinos Bronsky bestselerį pastatyto kino filmo „Šukparkis“ („Scherbenpark“, 2011 / 2012) dėmesio centre – paauglė Sascha, gyvenanti socialinės rizikos aplinkoje ir kovojanti dėl išlikimo.
Netradiciniu požiūriu į kiną išsiskiria vokiečių drama-tragikomedija „Meilės didkepsniai“ („Love Steaks“, 2013), Miuncheno festivalyje pernai pelniusi skatinamąją naujojo vokiečių kino premiją „Forderpreis Neues Deutsches Kino“ visose kategorijose. Filmo kūrėjai susikūrė naują savo kino specifikos apibūdinimą ir vadina savo kūrinį „pirmuoju FOGMA filmu pasaulyje“, taip tarsi diskutuodami su Larso von Triero sukurtu judėjimu DOGMA. Išskirtinis šio filmo bruožas yra improvizacija filmavimo aikštelėje.
Daugiau informacijos – www.goethe.de
