2008-06-07 03:01

Europos futbolo istorija

Šiemet UEFA švenčia savo 54-ą gimtadienį. Šios institucijos pradžia datuojama 1954 m. birželio 15 d. – tada Bazelyje FIFA šventė savo 50-metį, o Europoje sklandė idėja, kad reikia įkurti organizaciją, kuri rūpintųsi Senojo žemyno futbolo reikalais. 1953 m. FIFA suteikė leidimą kurti žemynines asociacijas, ir netrukus Europos futbolo asociacijų sąjunga UEFA buvo įkurta.

UEFA tapo svarbiausiu Europos futbolo valdymo organu. 1955-ųjų balandį buvo

surengtas pirmasis Europos čempionų taurės turnyras, kuriame varžėsi Senojo žemyno šalių klubai čempionai. Tuo pat metu pasaulį išvydo ir antrasis žemyno futbolo turnyras – Mugių taurė.

1958-aisiais sukurta Europos tautų taurė – nacionalinių komandų turnyras,

kurio finalas pirmą kartą įvyko 1960 m. Tais pačiais metais pirmą kartą paaiškėjo Tarpžemyninės taurės laimėtojas – dėl šio titulo ir dabar kasmet kaunasi geriausias Europos ir Pietų Amerikos klubai. 1960/1961 metų sezonu įvyko pirmasis Taurių laimėtojų taurės turnyras. Be to, nuo 1956 m. UEFA pradėjo
organizuoti jaunimo turnyrus – iki tol tuo užsiimdavo FIFA.

1968 m. Europos tautų taurės pavadinimas pakeistas į Europos čempionatą. 1971-aisiais Mugių taurės turnyras visiškai pateko UEFA kontrolėn ir buvo pavadintas UEFA taurės turnyru. 1977 m. Europos čempionato dalyvių skaičių buvo nutarta išplėsti iki aštuonių – pirmąkart ši naujovė išmėginta 1980 m. Italijoje, o 1996-aisiais dėl pagrindinio Europos čempionato prizo jau grūmėsi 16 komandų. 1992 m. Europos čempionų taurės turnyras užleido vietą UEFA Čempionų lygos turnyrui. Pastarosios varžybos laikomos prestižiškiausiomis pasaulio

futbolo klubų varžybomis.

Dabartinis futbolas vis labiau virsta verslu, tačiau UEFA daug nuveikė, kad uždirbti pinigai būtų vėl investuoti į futbolą. Pagalbos programos leidžia nacionalinėms asociacijoms ir federacijoms gerinti infrastruktūrą. UEFA iš trijų žmonių organizacijos išaugo į šiuolaikinę bendrovę, dabar joje dirba daugiau nei 200 žmonių. Tačiau tikslai ir principai visada yra tie patys – rūpintis Europos futbolu visais lygiais.

Trumpa Europos čempionatų istorija

Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Ir jau po dvejų

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS
metų įvyko pirmosios atrankinės rungtynės turnyro, kuris dabar vadinamas Europos čempionatu.

Pirmojo turnyro struktūra kurį laiką nesikeitė. Pradiniu etapu vykdavo rungtynės namuose ir išvykoje iki tol, kol vieną komanda iškris. Pusfinalio rungtynės jau vykdavo vienoje šalyje. Atsižvelgus į Henri Delaunay nuopelnus UEFA ir Europos futbolui, pirmojo Europos tautų taurės finalinį turnyrą organizuoti buvo patikėta Prancūzijai. Ir pats trofėjus dabar vadinams legendinio prancūzo vardu.

Pirmajame finale susitiko SSRS ir Jugoslavijos rinktinės. Dvikovos būta atkaklios, ir tik per papildomą laiką pergalę išplėšė sovietų rinktinė. Į kito čempionato istoriją įsbrovė politika – Graikija atsisakė žaisti su Albanija dėl politinės įtampos. Finalinį turnyrą priėmė Ispanija, ir šeimininkai milžiniškos auiditorijos akivaizdoje nugalėjo SSRS rinktinę 2:1.

Nuo 1968-ųjų Europos tautų taurės turnyras jau vadinamas Europos čempionatu, pasikeitė ir turnyro struktūra. Komandos buvo padalytos į aštuonias grupes ir rato principu tarpusavyje žaidė po 2 rungtynes. Dvi geriausios kiekvienos grupės

komandos pateko į ketvirtfinalį, o šiame, kaip ir anksčiau, ir toliau vyko porų dvikovos. Pusfinaliai ir finalas žaisti Italijoje. Pirmąsias finalines rungtynes tada jugoslavai ir italai sužaidė lygiosiomis, ir tik per papildomas rungtynes čempionato šeiminininkai nugalėjo 2:0.

1972 m. Europos čempionato struktūra nekito, o finalinis etapas vyko Belgijoje. Lemiamoje dvikovoje Briuselyje Vokietija palyginti lengvai 3:0 nugalėjo SSRS. Du įvarčius įmušė legendinis Gerdas Mulleris. Po ketverių metų čempionatas startavo Jugoslavijoje. Finale su vokiečiais čekoslovakai iššvaistė

2 įvarčių pranašumą ir buvo priversti bandyti laimę 11 metrų baudinių serija. Po to, kai Uli Hoenessas paleido kamuolį Dievui į langus, rezultatas tapo 4:3 Čekoslovakijos naudai. Lemtingasis smūgis teko Antoninui Panenkui: šio nesutrikdė žiūrovų spaudimas, ir jis pasiuntė kamuolį ir legendinį vartininką Seppą Maierą į skirtingus vartų kampus. Čekoslovakija pirmą kartą tapo Europos čempione.

1980-aisiais vėl kito finalinio Europos čempionato etapo struktūra – dalyvių būta du kartus daugiau. Aštuonios komandos, atvykusios į Italiją, buvo padalytos

į dvi grupes, o jų nugalėtojai susitiko finale. Romoje vokiečiai Horsto Hrubescho dėka įveikė belgus ir vėl užsidėjo Europos čempionų karūną. 1984 m. į Europos čempionatą Prancūzijoje grįžo pusfinaliai, be kurių buvo apsieita 1980-aisiais. Aštuonios komandos vėl buvo padalytos į dvi grupes, tačiau šį kartą į tolesnį etapą pateko ne dvi, o keturios komandos. Finale prancūzai susitiko su ispanais, o pergalę prancūzams iškovojo klastingas Michelio Platini smūgis ir tikslus Bruno Bellone šūvis.

1988 m. Europos čempionato modelis buvo tapatus vykusiam prieš tai. Finale

olandų Marco Van Basteno efektingas smūgis ir Ruudo Gullito įvartis parklupdė SSRS. Dar po ketverių metų finalinį etapą priėmė Švedija. Europą tuo metu purtė politinės permainos – pirmą kartą į čempionatą atvyko suvienytos Vokietijos rinktinė, subyrėjus SSRS, buvo suformuota NVS rinktinė, o karas Jugoslavijoje privertė UEFA imtis griežtų priemonių – Jugoslavijos vieta finaliniame turnyre buvo atiduota Danijai.

Danai sensacingai ir tapo Europos čempionais. Finale Kimo Vilforto ir Johno Jenseno įvarčiais skandinavai įveikė vokiečius.

Po istorinių permainų Rytų Europoje 1996 m. Europos čempionato atrankos turnyre dalyvavo 48 komandos – tarp jų ir Lietuvos rinktinė. Dėl komandų pagausėjimo finalinio turnyro schema buvo pakeista – Anglijoje 16 komandų buvo padalytos į keturias grupes. Dėl pagrindinio trofėjaus kovą tesė po dvi geriausias kiekvieno ketvertuko komandas. Finale susitiko vokiečiai ir čekai. Pirmą kartą Henri Delaunay taurės likimą lėmė “auksinis” įvartis. Lemiamą smūgį per papildomą laiką pasiuntė Oliveris Bierhoffas – 2:1.

2000-aisiais turnyrą rengė dvi šalys – Belgija ir Olandija. Čempionato

nugalėtojo vardą vėl lėmė “auksinis” įvartis – kamuolį į italų vartus pasiuntė prancūzas Davidas Trezeguet.

2004 m. nacionalinės rinktinės rungėsi Portugalijoje. Laimėjo graikai.

***
Europos futbolo čempionatų nugalėtojai
1960 m. - SSRS
1964 m. - Ispanija
1968 m. - Italija
1972 m. - Vokietija
1976 m. - Čekoslovakija
1980 m. - Vokietija
1984 m. - Prancūzija
1988 m. - Olandija
1992 m. - Danija
1996 m. - Vokietija
2000 m. - Prancūzija
2004 m. - Graikija

Europos čempionatų rezultatyviausi žaidėjai

1960 m.
Valentin Ivanov (Rusija) 2 įv.
Dražen Jerkovič (Jugoslavija) 2 įv.

1964 m.
Ruiz Pereda (Ispanija) 2 įv.
Novak (Vengrija) 2 įv.

1968 m.
Dragan Dzajič (Jugoslavija) 2 įv.

1972 m.
Gerd Muller (Vokietija) 4 įv.

1976 m.
Dieter Muller (Vokietija) 4 įv.

1980 m.
Claus Allofs (Vokietija ) 3 įv.

1984 m.
Michel Platini (Prancūzija) 9 įv.

1988 m.
Marco Van Basten (Olandija) 5 įv.

1992 m.
Dennis Bergkamp (Olandija) 3 įv.
Tomas Brolin (Švedija) 3 įv.
Henrik Larsen (Danija) 3 įv.
Karlheinz Riedle (Vokietija) 3 įv.

1996 m.
Alan Shearer (Anglija) - 5 įv.

2000 m.
Patrick Kluivert (Olandija) - 6 įv.
Savo Miloševič (Jugoslavija) – 6 įv.

2004 m.
Milanas Barošas (Čekija) - 5 įv.

52795
130817
52791