"Deutsche Bank" gali paskleisti problemų užkratą

„Deutsche Bank“ valdo didelę Europos vyriausybių ir bankų skolos dalį bei turi daug vertybinių popierių, susietų su besitęsiančiomis nekilnojamojo turto problemomis JAV. Tad bankas gali tapti rizikos perdavimo tarp dviejų šalių ūkių kanalu. Tačiau kuria kryptimi labiau tikėtinas pavojaus per „Deutsche Bank“ perdavimas – į JAV ar iš JAV?

Akivaizdu, kad „Deutsche Bank“ yra bankas gigantas. Š.m. rugsėjo pabaigoje jo turtas siekė 2,28 trln. eurų (kaip nurodyta paties banko tinklalapyje). Naujausiuose leidinio „The Banker“ reitinguose, sudarytuose pagal 2010 m. duomenis, „Deutsche Bank“ buvo antras pagal dydį bankas pasaulyje pagal turtą ir nusileido tik Prancūzijos „BNP Paribas“.

Tačiau Vokietijos banko kapitalizacija yra maža. Trečio ketvirčio pabaigoje jo visa nuosavybė sudarė tik 51,9 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad įsiskolinimo lygis (visas turtas padalytas iš nuosavybės) siekia beveik 44. Įsiskolinimas padidėjo palyginti su antru ketvirčiu, kai rodiklis buvo maždaug 36.

Toks įsiskolinimo lygis yra labai aukštas net ir pagal šių dienų standartus. Nors „JPMorgan Chase“ turtas yra maždaug 20% mažesnis nei „Deutsche Bank“, tačiau banko vadinamasis „Tier 1“ lygio kapitalas yra daugiau nei dvigubai didesnis, o tai svarbus banko finansinio stabilumo rodiklis. „Bank of America“, kurio silpna pozicija JAV šiandien kelia itin daug nerimo, turi dvigubai daugiau kapitalo nei „Deutsche Bank“. (Šie palyginimai atlikti naudojantis „The Banker“ sudarytu 25 didžiausių bankų reitingu, tačiau jame neatsispindi apskaitos Europoje ir JAV skirtumai).

Vertinant pagal bankų sektoriaus tipinius matus, „Deutsche Bank“ kapitalo rodikliai yra neblogi. Trečiojo ketvirčio pabaigoje „Tier 1“ lygio kapitalo rodiklis sudarė 13,8% (padidėjo nuo 2010 m. pabaigos, kai sudarė 12,3%.), o pagrindinio „Tier 1“ lygio kapitalo, kuriam nepriskiriama hibridinė skola ir kurią galima paversti nuosavybe, rodiklis sudarė 10,1%.

Kaip bankas su tokiu įsiskolinimo lygiu gali tapti „gerai kapitalizuotas“? Atsakymas paprastas: š.m. rugsėjo 30 d. „pagal riziką įvertintas turtas“ sudarė 337,6 mlrd. eurų. Tačiau koks turtas gali būti siejamas su maža rizika atsižvelgiant į Europoje susidariusią padėtį? Neįtikėtina, bet tai yra valstybės skola, kuri, be abejo, šiuo metu tikrai yra rizikinga.

Galbūt „Deutsche Bank“ turi sukaupęs daugiausia Vokietijos vyriausybės vertybinių popierių, kurie vis dar laikomi pakankamai saugiais. Tačiau labai tikėtina, kad bankas turi nemažai Italijos ir Prancūzijos vyriausybių išleistų obligacijų.

Tačiau tikriausiai didesnė rizika kyla Jungtinėse Valstijose. „Deutsche Bank“ tenka nemažai įkeisto nekilnojamojo turto, nes per būsto rinkos burbulą bankas aktyviai dalyvavo išduodant ir platinant būsto paskolomis dengtus vertybinius popierius. Yvesas Smithas, rašantis tinklaraštį nakedcapitalism.com, teigia, kad „Deutsche Bank“ yra viena iš keturių didžiausių investicinių bendrovių JAV, patikėjimo teise valdančių vertybinius popierius. Dėl šių investicinių bendrovių kyla daug klausimų, ar jos tinkamai sutvarkė dokumentus ir apsaugojo investuotojų teises.

Atidžiau pažiūrėkime į „Taunus“. Bendrovė buvo pavadinta pagal kalnų grandinę, juosiančią kontroliuojančio banko centrinę būstinę Frankfurte. Naujausi duomenys (FED sistemos duomenys pagal trečio ketvirčio pabaigos konsoliduotą finansinę atskaitomybę) rodo, kad „Taunus“ nuosavas kapitalas tesudaro 4,876 mlrd. USD. Tai reiškia beprotiškai aukštą įsiskolinimo lygį (maždaug 78).

Kodėl FED ir nauja reguliuotojų taryba – vadinamoji Finansinio stabilumo priežiūros taryba – nedraudžia „Deutsche Bank“, kurio toks aukštas įsiskolinimo lygis, veikti JAV? Juk tai kelia didelį pavojų visai finansų sistemai. Tikriausiai JAV institucijos anksčiau laikėsi nuomonės, kad „Deutsche Bank“ balansas visame pasaulyje buvo pakankamai tvirtas, tad bankas prireikus galėtų skirti daugiau kapitalo savo antrinei įmonei Jungtinėse Valstijose.

Šiandien tokia prielaida geriausiu atveju atrodo ginčytina. Šiemet „Bloomberg“ panešė, kad „Taunus“ reikia beveik 20 mlrd. USD papildomų lėšų, kad būtų tenkinami JAV taikomi kapitalo reikalavimai, ir kad „Deutsche Bank“ norėjo pakeisti „Taunus“ teisinį statusą, kad nebūtų taikomi kapitalo reikalavimai. Nežinia, kiek šis procesas yra pasistūmėjęs į priekį, tačiau nėra aišku ir tai, kaip juridinės formos pakeitimas prisidėtų prie finansinio stabilumo JAV ar visame pasaulyje. Reikia tikėtis, kad finansinių reformų šalininkai nepaliks šio klausimo ramybėje.

Visa tai kelia neraminančius klausimus. Ar JAV bankų prievaizdai iš tikrųjų įsitikino, kad „Deutsche Bank“ pagal riziką įvertintas turtas tiksliai atspindi rinkos sąlygas ir didėjantį euro zonos struktūrinį silpnumą? Ar JAV reguliuotojai gali pateikti daugiau dokumentų, neskaitant  medžiagos, kurią pateikė Europos bankų priežiūros institucijai, šiemet atlikusiai bankų finansinio pajėgumo testus? Jie parodė, kad jau bankrutavęs bankas „Dexia“ irgi buvo pakankamai kapitalizuotas. (Tiesą pasakius, „Dexia“ kapitalo rodikliai buvo geresni nei „Deutsche Bank“.)

Prieš krizę 2004 m. išleistoje įžvalgioje knygoje „Per didelis, kad bankrutuotų“ (angl. Too Big To Fail) (nepainioti su tuo pačiu pavadinimu vėliau išleista Andrew‘so Rosso Sorkino knyga) Gary H. Sternas ir Ronas J. Feldmanas aiškiai įvardijo, kokios netinkamos paskatos skatino prisiimti didelę riziką ir parklupdė ant kelių visą finansų sektorių. Niekam kitam nepavyko taip tiksliai įvardyti krizės priežasčių.

Savo analizėje autoriai pateikė bankų, kuriuos būtų galima laikyti susiduriančiais su moraline rizika dėl savo dydžio, pavyzdžių. Jų didelių ir sudėtingų bankinių organizacijų sąraše „Deutsche Bank“ užima ketvirtą vietą pagal turto dydį.

Šis šuo nesulojo per 2008 m. krizę iš dalies dėl to, kad dauguma užsienio šalių vyriausybių buvo vertinamos kaip pakankamai patikimai tvarkančios valstybės finansus ir galinčius skirti paramą savo bankų veiklai visame pasaulyje. Tačiau to jau negalima pasakyti apie visų euro zonos šalių vyriausybes.

Net ir 2008–2009 m. toks tikėjimas galėjo būti savęs apgaudinėjimas. Remiantis paskelbtomis ataskaitomis, FED bankas skyrė nemažą paramą „Deutsche Bank“, įskaitant 11,8 mlrd. USD sumą iš draudimo bendrovės AIG gelbėjimo lėšų bei suteikė trumpalaikę diskontuotą 2 mlrd. USD paskolą. „Deutsche Bank“ buvo antras pagal dydį bankas, pasinaudojęs šia skolinimosi galimybe, ir didžiausias lėšų pagal JAV centrinio banko Terminuotų turtu užtikrintų vertybinių popierių skolinimo priemonę gavėjas krizės metu.

„Deutsche Bank“ ir, prireikus, Vokietijos valdžios reikėtų pareikalauti skirti žymiai daugiau kapitalo „Taunus“. Neveikimas gali prišaukti nelaimę, visų pirma dėl to, kad „Deutsche Bank“ nori ir toliau didžiausią dėmesį skirti gana rizikingai investicinės bankininkystės sričiai. Neseniai banko vadovu paskirtas Vokietijos draudimo bendrovės „Allianz“ finansų direktorius Paulas Achleitneris, buvęs „Goldman Sachs“ vadovybės narys, o tai kelia nerimą net ir kai kuriems banko akcininkams.

Dabar pats metas JAV Kongresui įdėmiau panagrinėti, kokias grėsmes „Deutsche Bank“ veikla kelia finansų sistemos stabilumui ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir visame pasaulyje.

***

Simonas Johnsonas, 2007 ir 2008 m. dirbęs vyriausiuoju ekonomistu Tarptautiniame valiutos fonde, dabar yra MIT Sloano vadybos mokyklos profesorius ir Petersono tarptautinės ekonomikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, taip pat „Bloomberg View“ apžvalgininkas.