Bankininkų kapitalo karas

Šiais laikais beveik visi sutinka, kad bankams reikia daugiau kapitalo. Christine Lagarde nusprendė, kad tai bus pirmoji jos, kaip Tarptautinio valiutos fondo vadovės, užduotis. Tradicinėse finansų krizės analizėse taip pat susitelkiama į menką daugelio bankų kapitalo bazę, dėl kurios jiems nepakako rezervų kompensuoti nuostolius, atsiradusius 2007 m.–2008 m. smarkiai kritus turto kainoms.

Šį skirtumą teko padengti mokesčių mokėtojams, ypač JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Dabar su šia problema susidūrė ir euro zonos šalys. Lieka tikėtis, kad į pagalbą atskubės Super Sarkozy ir stebuklingoji princesė Merkel, o Bazelio bankų priežiūros komitetas užtikrins, kad istorija nepasikartotų.

Bazelio komitetas pasiūlė gerokai sustiprinti pasaulinės bankų sistemos kapitalo kiekį ir kokybę. Tai reiškia, kad bankų pagrindinio nuosavo kapitalo dalis bus daug didesnė. Be to, vietiniai rinkos prižiūrėtojai savo nuožiūra galės numatyti įvairius papildomus rezervus – kapitalo apsaugos atsargas, anticiklines atsargas ir papildomai apmokestinti sistemai itin svarbias institucijas. Deja, galutinė naujų prievolių įgyvendinimo data buvo atidėta iki 2019 m. – iki to laiko gali likti vos keli bankai.

Tiesą sakant, ne visi sutinka su plačiai paplitusia nuomone, kad bankams reikia daugiau kapitalo. Pavyzdžiui, jai prieštarauja bankininkas Jamie'is Dimonas ir britų ekonomistas, žurnalistas Walteris Bagehotas. Neseniai rinkos prievaizdams savo požiūrį šiuo klausimu išreiškė banko „J.P. Morgan“ generalinis direktorius p. Dimonas. Liudininkų teigimu, vyko itin karšta diskusija su Kanados banko valdytoju Marku Carney, kuris vadovauja naujos santvarkos dalis kuriančiai grupei.

Ponas Bagehotas nekelia grėsmės nei p. Caney, nei jokiam kitam rinkos prievaizdui. Šis britas mirė 1877 m. Tačiau 1873 m. išleistame puikiame savo veikale apie finansus „Lombardo gatvė“ (angl. Lombard Street) p. Bagehotas teigė:

„Gerai valdomam bankui nereikia kapitalo. Joks kapitalas nepadės prastai valdomam bankui.“

Manau, kad jam tikrai pritartų ir p. Dimonas, sugebėjęs ištraukti „J.P. Morgan“ iš krizės be jokios valstybės paramos.

Žinoma, priežiūros institucijos negali staiga pradėti reikalauti, kad visi bankai būtų „gerai valdomi“ ta prasme, apie kurią kalbėjo p. Bagehotas. Todėl bankams reikia kapitalo kaip garanto. Kapitalas yra neblogas tradicinio vertinimo pakaitalas. Be to, jį bent jau galima apibrėžti ir pamatuoti. Tačiau kiek kapitalo yra pakankamai?

Net jei širdies gilumoje visi bankininkai galvoja taip pat, kaip p. Bagehotas, jie pripažįsta, kad siekiant rinkos pasitikėjimo, bankų kapitalo bazė turi būti didesnė – tai padėtų pritraukti didmeninį finansavimą ir patenkinti griežtesnius reguliavimo institucijų reikalavimus. Tačiau finansų institucijos ir bankai niekaip nesutaria dėl Bazelio nustatytų daug griežtesnių reikalavimų kainos ir galimos jų naudos.

„Bazelis 3“, naujasis Bazelio komiteto pasaulinis reguliavimo standartas dėl bankų kapitalo pakankamumo ir likvidumo, daugiau ar mažiau dubliuos reikalavimus dėl nuosavybės. Be to, pareikalaus papildomų išlaidų iš bankų, kurie laikomi „pernelyg dideli, kad žlugtų“. Komiteto atliktos ekonominių pasekmių analizės duomenimis, šio standarto poveikis augimui būtų menkas – manoma, kad po penkerių metų BVP sumažėtų 0,33% – toks sumažėjimas yra prognozės paklaidos ribose. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) manymu, poveikis augimui turėtų būti maždaug dvigubai didesnis, ypač Europoje, kur įmonės daug labiau nei JAV priklauso nuo bankų teikiamo finansavimo.

Tarptautinis finansų institutas (TFI), svarbiausia didžiausių pasaulio bankų asociacija, laikosi kitos nuomonės ir mano, kad griežtesnių kapitalo reikalavimų poveikis gali būti gerokai didesnis. TFI įsitikinęs, kad po penkerių metų BVP gali sumenkti net 5%, o nedarbas išaugti daugiau nei 7%.

Gali pasirodyti, kad TFI prognozės kelia nereikalingą paniką, tačiau šie skirtingi vertinimai yra paremti keliais įdomiais analitiniais skirtumais. Rinkos prievaizdai mano, kad griežtesnių kapitalo reikalavimų poveikis paskolos gavėjams teikiamų kreditų kainai bus nereikšmingas, nes bendra bankams skolinamų lėšų kaina pakils labai nežymiai. Savo nuomonę jie grindžia garsia F. Modiglianio ir M. H. Miller teorema, pagal kurią įmonė negali pakeisti savo kapitalo kainos keisdama nuosavybės ir įsiskolinimų balansą. Esant daugiau nuosavybės, skolinimasis turi būti pigesnis, nes įmonė (arba bankas) yra geriau apsaugota nuo bankroto.

Bankininkaisutinka, kad ši teorema veikia ilgu laikotarpiu, tačiau teigia, kad reikės nemažai laiko, ypač atsižvelgiant į pastaruosius įvykius, įtikinti investuotojus, kad bankai tikrai yra saugesni ir kad jų akcijas reikėtų vertinti panašiai kaip komunalinių įmonių, kurios duoda mažesnę grąžą. Be to, F. Modiglianis teigė, kad investuotojai turi tam tikrą mėgstamą „gyvenamąją terpę“ ir norint juos iš ten išvilioti reikia papildomų lėšų. Tai prasta žinia bankams, kurie pastaruosius kelerius metus nebuvo patrauklūs investuotojams. Be to, bankai mano, kad siekiant išlaikyti patikimumo ribą, jiems reikės daugiau kapitalo nei tariamai reikalauja reguliuotojai.

Tokie vertinimai yra neįprastai skirtingi. Nors ekonomistai nebejotinai mėgsta pasiginčyti, jų vertinimai paprastai kardinaliai nesiskiria. Prieš galutinai patvirtinant naujas taisykles būtų išmintinga pateikti šį klausimą Pasauliniam ekonominių ginčių sprendimo institutui Baltimorėje arba televizijos serialo „The Wire“ veikėjams.

Deja, nei Baltimorėje, nei kur kitur tokio instituto nėra. Niekas negali laiku pateikti patikimos nuomonės dėl to, kuri prognozė yra labiau tikėtina. Tokios nežinios kaina gali būti labai didelė.

***

Howardas Daviesas, buvęs Didžiosios Britanijos Finansų priežiūros tarnybos pirmininkas bei Anglijos banko pirmininko pavaduotojas ir Londono ekonomikos mokyklos direktorius, šiuo metu yra Paryžiaus politikos mokslų instituto profesorius.