Maitina skaniai ir sočiai

Restoranas "Marcipanas" turi visas prielaidas tapti puikiu lenkų virtuvės restoranu. Tereikia kelių detalių. Juditos Grigelytės nuotr.
"Marcipanas"

VŽ įvertinimas 21

Maistas 5
Valgiaraštis 3
Aplinka* 4
Aptarnavimas 4
Kaina už vertę 5
Automobilio stovėjimas** 5

* Vertinama aplinka dalykiniam pokalbiui: ar yra galimybė konfidencialiai pasikalbėti, ar negirdima kaimynų pokalbių ir kt.
** Balas už automobilio statymą į bendrą pažymį neįtrauktas.
*** „VŽ gido“ autoriai restoranus lanko anonimiškai ir už pietus susimoka patys.

Pietūs dviem
Sriuba "Fliaki" 11,90 Lt
Bulvinis blynas su guliašu 22,50 Lt
Karka "Golonka" 26,20 Lt
Alus, 0,3 l 5 Lt
Gėrimas "Sprite" 2X3,90 Arbata 5 Lt
Iš viso: 78,40 Lt

Adresas Liepkalnio g. 160
Darbo laikas I–IV – 11–22 val., V–VII – 11–24 val.
Tel. 8 686 36315, 8 686 37262 svetainė www.marcipanas.lt
Vietų skaičius: dvi salės, lauko kavinė, apie 200 vietų Ir sumanyk Didžiąją savaitę važiuoti į lenkiškos virtuvės restoraną! Po pietų jame paskiriu sau tris dienas bado dietos – vien vandenyje virti kopūstų lapai, nė lašelio vyno – iki pat Prisikėlimo ryto. Tačiau kaip ir dera pasakojant istorijas – apie viską iš pradžių. Į Vilniaus pakraštyje esantį restoraną „Marcipanas“ susirengiame perskaitę vz.lt publikuotas pripažintos virtuvės meistrės Aldonos Gečienės mintis apie tai, jog Lietuvoje dar nėra mados garsinti restoranų virtuvių šefų. Užsieniuose įprasta vykti į konkretų restoraną pasigardžiuoti konkretaus virtuvės meistro patiekalais, pas mus kol kas „plačiajai visuomenei“ geriau žinomi restoranai nei jų virėjai. Naršant internete akis užkliuvo už Sergejaus Borovycho, šiuo metu dirbančio restorane „Marcipanas“ pavardės – televizinių „Virėjų kovų“ bei įvairių konkursų dalyvis, dirbo Didžiosios Britanijos restoranuose. Įdomu, juolab kad p. Borovychas VŽ „Savaitgalyje“ dar „nesisvečiavo“. Taigi – šio virtuvės meistro gaminamų patiekalų ragauti susirengiame į „Marcipaną“. Papildoma vilionė – restoranas veikia užmiestyje. Kai naujienų portalai kasdien praneša apie normas viršijantį ir mus žudantį kietųjų dalelių kiekį miesto gatvėse, maitinimo įstaiga arčiau gamtos – vertybė ir galimybė įkvėpti grynesnio oro. Tiesą sakant, iki tos vertybės nukakti darbo valandomis nėra visai paprasta: reikia prasibrauti pro Liepkalnio gatvės ir Minsko kelio ne per daug malonią sankryžą ir pavažiuoti Liepkalnio gatve – palei „Maximos“ prekybos centrą, degalinę, ir dar gabalėlį – kantriai. Kai jau ims dingotis, kad nieko toliau neberasi, – kairėje plento pusėje šmėstels didžiulė rąstinė troba ir išpuoselėtas kiemas. Kol medžiai nesužaliavo – matosi neblogai. Kai sužaliuos, ne vienas, nežinantis kelio, pravažiuos restoraną, kaip ir mes pravažiavome, nes jokios nuorodos šalikelėje į jį nėra. Grįžtant paaiškėja, jog miestas visai netoli: neviršydami kelio ženkluose nurodyto greičio iki Halių turgaus atvažiuojame per 8 min.
Meistras – ne prekių ženklas
Sukame į kiemą. Tikrai – smagiau nei mieste. Gėlynuose galvas kelia pirmieji žiedai, ir paukščiai čiulbant girdėti. Žengiame į vidų – didelė, šviesi, skambanti troba. Dvi didžiulės salės. Viena aiškiai skirta pobūviams, kita – "kasdieniam vartojimui“. Abi tuščios, už baro – tuščia, net susižvalgome: gal neveikia? Veikia. Sėdamės ir verčiame valgiaraštį, – kurie gi patiekalai gaminti to virtuvės meistro? Padavėja paslaugiai vardija: firminiai restorano patiekalai – bifšteksas totoriškai, senovės Lenkijos „Flaki“, jautiena „A la Valevska“ ir ledų desertas „Barocco“. Prašome fliakų, žinoma – fliakų, nacionalinės lenkų sriubos, pasakojama, labai ilgai verdamos iš jaučio skrandžio, kaulų, įvairių daržovių. Dėl kitų „firminių
“ patiekalų suabejojame ir su padavėjos pagalba apsvarstę visus galimus variantus užsisakome didelį bulvinį blyną su vengrišku guliašu ir „golonką“ – keptą karką su troškintomis daržovėmis (tik rašydama tekstą internete perskaitau, jog lėkštėje prie „golonkos“ ir keptų bulvių turėjo būti krienų su burokėliais, tačiau jie, matyt, prie karkos patiekiami tik virtualioje erdvėje – tikroje lėkštėje jų nebuvo). Paskutinis koziris renkantis „sunkiuosius“ patiekalus buvo padavėjos pažadas neįveiktą maistą supakuoti į dėžutes. Iš jos užuominos suprantame – užsisakyti dar ką nors prilytų savižudybei. Merginos dar perklausiu, ar tikrai fliakus virė Borovychas. Tikrai, tikina mergina (“ketvertas“ jai už lojalumą įmonei ir šiek tiek mažesnį lojalumą svečiui, nors abi dirbusios padavėjos aptarnavo mus puikiai). Kitą dieną skambinu į restoraną pasitikrinti: ar tikrai ragavome meistro patiekalų? Ne, sako ponia kitame bevielio laido gale. Kaip tik vakar jis nedirbo, tačiau kitos virėjos, jo išmokytos, taip pat puikiai gamina. Bandau sužinoti, ką daryti gurmanui, užsidegusiam paragauti būtent p. Borovycho gaminamų patiekalų. Jis, sako ponia, dirba pagal „slenkantį grafiką“, kaip daugelyje maitinimo įstaigų. Restoranas grafiko neskelbia, apie virtuvės meistrą savo tinklalapyje nė neužsimena. Nori paragauti jo ranka pagamintų patiekalų – tarkis su juo pačiu. Reiktų pasidievagoti – p. Borovychas nė nežino, jog dėl jo buvo visas tas „patikrinimas“. Tiesiog norėjome įsitikinti, ar tikrai, pasak p. Gečienės, dauguma restoranų jų virtuvėse dirbančių meistrų nesistengia reklamuotis.
Verta paragauti
Tačiau nepaisant, jog sriuba buvo išvirta ne tų rankų, ji buvo gardi. Yra žmonių, kurie, vos įvažiavę į Lenkiją, ypač grįždami per ją iš užsienių į Lietuvą, stoja pakelės užeigose (kiti turi net savo nusižiūrėtų) užvalgyti fliakų sriubos. Štai jie tikrai nepasigailės atvažiavę į „Marcipaną“ – dėl fliakų. Neteko ragauti šios sriubos kitame Vilniuje esančiame lenkų virtuvės restorane „Polonezas“, tačiau, lyginant su ragautaisiais Lenkijoje, „Marcipano“ virtuvėje verdami man skaniausi. Sriuba tiršta, aromatinga, pajusi muskato, mairūno, kvapiojo pipiro aromatų puokštę, poskonis, kaip sako vyno ragautojai – puikus, ilgai išliekantis. Kitas ilgai išliekantis su skonio receptoriais susijęs jausmas – sotumas. Dėžučių maistui susidėti neprireikė, įveikėme per jėgą, iš godumo – buvo labai skanu. Karka didžiulė, minkštutė – išvirta, tada apkepta, puikiai prie jos derėjo troškintos morkos ir salierai (na ir kas, kad be krienų-burokėlių). Nustebino bulvinis blynas – dydžio per visą lėkštę, minkštas, storas, skanus, ant jo suversta guliašo porcija, dar sūrio ir grietinės. Valgiam vyrui užtektų, ką jau kalbėti apie kąsnius skaičiuojančią moteriškę. Vienu žodžiu tariant, „Marcipano“ virtuvė – gera ir labai soti. Yra čia ir liesesnių patiekalų – iš paukštienos, žuvų, salotų, patiekalų vegetarams, lietinių, virtinių. Kainos – palyginti su porcijomis, nedidelės. Brangiausias iš karštųjų, berods, jautienos kepsnys „A la Valevska“ (apie 45 Lt). Gaila, restorano tinklalapyje kainos neskelbiamos, o šiais laikais tai – minusas. Minusu pavadinčiau ir ypač trumpą alaus bei vynų sąrašą (jau seniai tokį teko matyti). Alaus – gal dvi rūšys, o skiriasi jos tuo, kad vienas „Šyturio“ alus parduodamas tik buteliais, kitas – pilstomas (gal yra dar kokia viena, interneto svetainė apie gėrimus išvis – nė mur mur). VŽ „Savaitgalis“ – prieš alkoholio vartojimą, tačiau kaip tiktų prie sočiųjų patiekalų, tarkime, lenkų „Žywiec“. Padavėja švelnina padėtį: vasarą alaus turėtų būti daugiau.
Skanu, kai ne per saldu
Grįžtant į miestą galvoju – įdomu, kokia publika čia renkasi vakarais, savaitgaliais, ir kokiai publikai skirtas „Marcipanas“. Verslo pietums su sočiai mėgstančiais pavalgyti partneriais čia nebloga vieta: virtuvė gera, atoku, erdvu ir viduj, ir kieme. Žinoma, jeigu verslo partneris su humoru žiūri į, tarkime, gipsinius angelėlius ar kitokius „grožius“ interjere. Kalbant apie restorano interjerą pirmiausia į galvą dingteli jo pavadinimas „Marcipanas“. Viename interneto puslapyje randu paaiškinimą: „Marcipanas – saldumynas, gaminamas iš cukraus ir vandens sirupo, migdolų pastos ir (retkarčiais) kiaušinių baltymų./.../“ Toks ir „Marcipano“ interjeras – saldoka, tačiau nespringsti nuo saldumo, nes visai skanu. Dar reiktų pridurti – labai švaru ir tvarkinga. Net ant angelėlių dulkelės nepamatysi.