P. Letauta: žemėlapių kolekcija prasidėjo nuo „užtraukto stabdžio“

Tada supratau, kad tokie maži padovanojimai – ne tas variantas, kad reikia surinkti rimtą kolekciją, tokią kaip Joachimo Lelevelio žemėlapių ir atlasų kolekcija VU bibliotekoje.

Petras Letauta, UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ Lietuvos padalinio vadovas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Kažkas yra pasakęs, kad vienas žaviausių dalykų kolekcionuojant žemėlapius yra tai, kad šis pomėgis kelia daugybę valstybės istorijos klausimų. Su kolekcininku Petru Letauta, „Berlin-Chemie Menarini“ vadovu Lietuvoje, kalbėjomės labiau praktiškomis temomis – kaip radosi jo žemėlapių kolekcija, šiuo metu didžiausia Lietuvoje, kaip ji kaupiama ir kas jos laukia.

Kolekcionuoti žemėlapius P. Letauta pradėjo itin nestandartiškai – iš labdaros paskatų, o ir kolekcija radosi ne iš karto. Iki tol jis išbandė kelis kitus „gerų darbų darymo“ būdus.

Anot pašnekovo, prieš dešimtmetį, sulaukus 50-ies, atėjo laikotarpis, kai vaikai tapo gana savarankiški, baigė universitetą, išėjo iš namų, o jis pradėjo galvoti, kad gyventi tik dėl savęs būtų labai egoistiška. Taigi – atėjo laikas pradėti daryti gerus darbus. Gimtadienio proga draugų paprašė dovanoti ne daiktus, o pinigų, kuriuos jis atiduos stokojantiems žmonėms. Tuomet pradėjo ieškoti, kam reikia pagalbos. Iš Vilniaus socialinės rūpybos skyriaus gavo adresų, pavardžių, susisiekęs su žmonėmis išsiaiškindavo, ko jiems reikia, elektroninėje parduotuvėje nupirkdavo ir pristatydavo reikiamą prekę.