Alyvuogių aliejaus vartotojams

Dažnas, prisimenantis sovietmečio laikų deficitus, ko gero, prisimena ir pirmąkart perkąstos alyvuogės skonį: kartu, sūru, riebu ir išvis bjauru – nei nuryti, nei išspjauti... Pirmąkart nurytas alyvuogių aliejus (tikras, vadinamasis ypač tyras) skonio receptorius paveikė panašiai: sistema sutriko, nesuprasdama, kokį signalą siųsti į smegenis. Dabar, kai jau apsčiai esame matę pasaulio ir vartojame ne tik alyvuogių, bet ir visokių kitokių aliejų, apie kurių buvimą ne taip seniai išvis nenutuokėme, imame kalbėti apie tokius dalykus kaip aliejaus spaudimo būdai, rūgštingumas, aromatas, spalva, derinimas su kitais produktais ir pan.

Bepigu graikams – skaičiuojama, kad alyvuogių aliejų jie vartojo jau maždaug 6.000–5.000 m. prieš Kristų. Mes – kiek daugiau nei 20 metų. Nė sapne jų nepavysime, bet edukacines įgriuvas aplyginti būdų yra. Vienas jų – žurnalisto, gurmano Pauliaus Jurkevičiaus parašytas pirmasis lietuviškas alyvuogių aliejaus vadovėlis „Knyga apie ypač tyrą“.

Istorija, teorija, praktika
Pirmiausia knieti pasakyti, kad tokio vadovėlio reikėjo seniai. Nes Lietuvoje auga skaičius žmonių, kuriems svarbu, ką ir kodėl jie deda į burną. Be to, tie žmonės mėgsta ir moka gaminti. Sveika mityba ir asmeniniai kulinariniai potyriai tapo mada, ir kol ji nepasiekia kraštutinumų, kaip kartais atsitinka, yra sveika ir pagirtina.
Pasakoti apie aliejų P. Jurkevičius pradeda nuo Adomo ir Ievos, tiksliau, nuo kiek vėlesnių laikų – to momento, kai balandis į Nojaus laivą grįžo su alyvmedžio šakele snape. Bet istorija – antikos, biblinė, civilinė – netrukdo: autorius neginčijamai turi pasakotojo talentą, be to, visada galima vieną kitą puslapį praversti.
Mane knyga „pagavo“ maždaug nuo antrojo trečdalio, kur prasideda asmenine autoriaus ir aliejaus gamintojų patirtimi grįsti pasakojimai apie alyvmedžius ir alyvuoges, aliejaus spaudimo proceso ypatumus, degustacijas ir panašius labiau techninius dalykus.

Kalba P. Jurkevičius ir apie ūkinius dalykus, pvz., aliejaus kainą. Čia pasidalyčiau savo patirtimi: kurį laiką rimtą susirūpinimą man kėlė vienas kolega (buvęs), mėgęs pasididžiuoti, jog nusipirko labai gero vyno už kokius... 10 Lt. Iš pradžių su juo leisdavausi į diskusijas, paskui lioviausi. Supratau, kad jis niekada nesupras, jog tokio reiškinio gamtoje nebūna.
Taip ir dėl aliejaus. Tą autorius aiškiai, grįsdamas skaičiais ir pavyzdžiais išdėsto VI dalyje „Ūkiški patarimai vartotojui“. Negaliu atskirai nepaminėti ypač taiklaus jo žvilgtelėjimo į alyvuogių aliejaus kokybę restoranuose. Skaičiau ir džiūgavau.
„Alyvuogių aliejus yra artimas vyno giminaitis ta prasme, kad ir vieno, ir kito aromato bei skonio pasaulis yra neaprėpiamas“, – rašo knygos autorius. Bent jau priartinti tą pasaulį jam puikiausiai pavyko.
Smalsiesiems reikėtų pridurti, jog „Google“ paieška lengvai nuves į tarptautinį tyro alyvuogių aliejaus gidą FLOS OLEI, jame vertinami aliejai iš viso pasaulio.