Jie žino, ką daryti su mėsa

Nesu iš tų, kurie negali gyventi be mėsos, taigi kolegės kvietimas papietauti kepsnių bare „The Town“ per daug nesužavi. Na, bet jeigu reikia... Juolab ir apie šį barą, ir apie tų pačių savininkų valdomą kepsnių restoraną „Boff“ kalbama, esą kepsniai ten vieni iš „teisingiausių“ visame Vilniuje, o jų kepėjai, t. y. savininkai, žino, ką su mėsa daryti.

Dėl viso pikto rezervuoju staliuką. Kaip ne kaip, lietuviai – mėsėdžių tauta, o Gedimino prospekte – daugybė solidžių įstaigų, kurių darbuotojai per pietus okupuoja prospekto maitinimo įstaigas.
Ateiname 13 val., laisvų vietų apsčiai. Vėliau padavėjas paaiškina, jog būna įvairiai – kartais išties laisvos vietos per pietus čia nerasi, taigi atsarga gėdos nedaro.
Išsyk gerai nuteikia, kai padavėjas neprašytas į stiklines kliūsteli vandens su citrina, išgėrus kliūsteli vėl. Dar geriau nuteikia, kad tas vanduo – nemokamas, maitinimo įstaigose tai būna vis rečiau.
Valgiaraštis išmuša iš vėžių. Ne todėl, kad patogus apžvelgti ir gražiai padarytas, o todėl, kad skaitydama aiškiai pajuntu savyje bundantį žvėrį – visko norisi: ir Niujorko kepsnio (nes pamilau Niujorką iš pirmo žvilgsnio), ir tigrinių krevečių su ant grotelių kepta polenta (italai taip vadina kukurūzų košę, o aš myliu ne tik Niujorką, bet ir Italiją), ir avokado salotų su krevetėmis, ir net mėsainių – su grybais, lašiša, aviena ir t. t.
Nieko nebus, gesiname entuziazmą, – atėjome vertinti virtuvės, taigi reikia strategijos.
Iš dienos pietų valgiaraščio renkamės lazaniją, tai – šefo pasiūlymas. Iš kasdienio valgiaraščio – Bostono salotas su „Tūkstančio salų“ užpilu, karštą užkandį „Kozumelio Quesedillas“ ir avienos kepsnį. Pakaks.

Blynukas iš Kozumelio
Salotų lapeliai traškūs, į dubenį įpjaustyta ankštpipirių ir svogūnų riekių, keli vyšniniai pomidoriukai, kelios žalio agurko riekelės. Daržovės šviežios, gaivios, bet aišku, kad pagrindinį smūgį čia kerta „Tūkstančio salų“, t. y. klasikinis amerikietiškas, padažas iš majonezo ir pomidorų tyrės su priedais (smulkiai supjaustyta paprika, raudonieji pipirai, kartais – aitriųjų paprikų padažas), kuriuo įprasta gardinti salotas ir mėsainius. Padažas geras, nesunku pajusti, kad pomidorų tyrė turi pomidorų skonį ir kvapą. Nesu tiek išprususi, kad galėčiau paaiškinti, kodėl tos salotos Bostono, – gal taip labiau viliojamai skamba.
Kozumelio „Quesedillas“ – panašus į lietinį blyną suktinukas su vištienos įdaru, prie jo gauname keturis indelius su padažais: avokadų, aštriųjų paprikų, grietininį su česnako dvelktelėjimu. Sakytum, smulkmena, bet reikšminga: blynas iškeptas labai gerai.
Nesu abejinga geografijai, taigi svarstau, ką bendra šis patiekalas turi su Kozumelio sala, vadinama geriausiu Meksikos nardymo kurortu. Kolegė, kuri žavisi Kozumelio sala, svajingai žvelgia pro baro langą į prospektą: „Toj saloj buvo visokio skanaus gėrio. Tokio blynuko gal ir nepamenu, bet kad jis labai autentiškas meksikietiškas, yra faktas.“
Šiame epizode mane labiausiai sužavi „blynuko“ patiekimas: ant stačiakampės lėkštės-padėkliuko paguldytą perpjautą suktinuką skiria kukurūzų, pagardintų aštriais prieskoniais, krūvelė, ant kito padėkliuko išrikiuoti indeliai su minėtaisiais padažais. Gražu, estetiška, minimalistiška.

Kepsnys – tobulas
Bet labiausiai nudžiugina minimalizmas avienos kepsnio lėkštėje: joje – tik du gražiai iškepti mėsos gabalaičiai.
Kolegė atpjauna gabaliuką ir man. Aviena iškepta tiksliai taip, kaip buvo prašyta: tarp „visai iškepusi“ ir „vidutiniškai iškepusi“, prapjovus sunkiasi vos raustelėjęs skystis. Mėsytė tokia sultinga, minkšta, kad niekaip geriau, kaip banaliu „burnoje tirpsta“, jos neapibūdinsi.
Ant atskiro padėkliuko patiekti trys padažėliai, ant grotelių keptos kelios cukinijos riekelės, pievagrybio galvelė, pomidoras. Visko tiek, kiek reikia, kad valgytumei, gėrėtumeisi ir kitą dieną norėtum to paties. Jie prisistato kaip šiuolaikinis „grill“, t. y. kepsnių, baras. Taip ir yra. „Geri produktai, geras darbas, nieko daugiau ir nereikia“, – sako kolegė. Čia kiltų tik vienas klausimas: kodėl prisistato tik angliškai?
Nuoširdžiai pasigailiu, kad avieną užsisakiau ne aš.
Man teko lazanija iš pietų meniu. Gera klasikinė lazanija su malta jautiena, puikiai jaučiasi geros mėsos skonis, gausiai pagardinta šviežiu pomidorų padažu. Ji neišsibėgiojusi į šalis, lazanijos lakštai turi kiaulės ausytės tvirtumo – tokie skaniausi.

Vyno korta – pastangos matyti
Užmetus akį į vyno kortą, iškart aišku: vynai čia vieno tiekėjo. Nesyk teko susidurti, ypač atokiau nuo sostinės esančiose maitinimo įstaigose, kad toks atvejis garantuoja prastą ir nuobodžią pasiūlą, kitaip sakant, – gėrimus iš prekybos centrų žemutinių lentynų. Šįkart reikalai geresni: nežinia, kieno tai nuopelnas – restorano savininkų ar gėrimų importuotojo, tačiau vyno sąraše yra rinkoje jau esančių ir naujai atsivežtų gėrimų. Tai džiugina.
Ir prie pečiaus, ir prie svečio
Trumpas reziumė būtų toks: gera, elegantiška vieta su gera virtuve, demokratiškesnė nei „Boff“ restorane.
Staliukai vienas kito gana arti, taigi nesiimčiau spėlioti, ar rastum kampelį konfidencialiau aptarti verslo reikalus, kai čia pilna žmonių.
Tačiau svečią verslo pietų drąsiai galima kviesti, ypač jei jis mėsėdis.
Darboholikams: interneto ryšys yra, prisijungimo kodą pasakys padavėjas. Be abejo, tai kiek trikdo.
Aptarnavimas puikus. Jo buvo tiek, kiek reikia, ir tuomet, kai reikia. Pamatęs, kad norėdama įeiti vidun įsirėžusi traukiu duris, padavėjas prišoko jų atidaryti. Tai irgi maloniai nuteikė dar prieš pradedant pietauti.
Išeinant padėjo apsirengti paltą. Maloniai atsisveikinome, prižadėję kitąkart būtinai užeiti – paragauti morkų pyrago, šefo naujienos, kuris šįkart jau būtų buvęs nusikaltimas skrandžiui.