Virtuvės meistrė grįžo su auksu

X faktorius
Individualiosios rungties auksą parsivežusi tituluota virtuvės meistrė Aldona Gečienė, paklausta, kiek iš viso turi prestižinių varžybų medalių, sako jų neskaičiavusi, bet apie 20 bus. Anot jos, „Culinary World Cup“ čempionatas pagal svarbą yra antras po Erfurto pasaulinės virėjų olimpiados „IKA/Culinary Olympics“, abu renginiai vyksta kas ketverius metus.
„Culinary World Cup“ čempionate p. Aldona – ne naujokė. 2010 m. Lietuvos rinktinė „Gintarinis aljansas“, kurios narė buvo ir ji, parsivežė diplomą (jis reiškia realų įvertinimą), 2012-aisiais jos vadovaujama „Amber Aliance“ rinktinė grįžo su sidabro medaliais regioninių komandų kategorijoje.

„Gyvenime nesitikėjau, kad gausiu auksą individualiojoje rungtyje“, – šypsosi p. Gečienė. Virtuvės meistrė ir teisėjauja konkursuose, ir pati juose varžosi, taigi sako žinanti, kad laimėti išties sunku: „Čia kaip sporte – atsilikai sekundės dešimtąja dalimi, ir jau nebe pirmas. Ranka sudrebėjo, ką nors ne taip padarei ir jau turi puse balo mažiau.“ 
Pasak p. Aldonos, komisijos nariai konkursuose dalyviams nurodo jų klaidas, taigi ji savąsias žino. Gamindama patiekalus ji žiūri labai savikritiškai. „Atrodo, darai taip, kaip reikia, o vis tiek nepavyksta ir net nesitiki laimėti“, – gūžteli pašnekovė.
Paklausta, ko pritrūksta, kad „nepavyksta, ji sako, jog vis dėlto kalbama apie maistą ir liniuote čia nepamatuosi. Taip, čempionate gamini iš tokių pat produktų, kaip esi įpratęs, – geriausios mėsos, žuvų, daržovių, bet gal jaudulys suveikia, gal žmogus pats kitąkart persistengi, gal kelionė savo prideda, ir pavyksta ne taip gerai, kaip tikėjaisi.

Aldonos stilius
Virtuvės meistrė pasakoja, kad su kolegėmis į čempionatą vežėsi Vilniuje pasidarytų mėsos ir žuvų gaminių, kitaip nebūtų spėjusios apsisukti per dvi paras, o daržovių pirko ir jas gamino vietoje.
„Paštetukų pasidariau čia, susidėjau į vakuuminius maišelius, sukaišiojau į lagaminą minkštai tarp drabužių, kad nesusimėtytų“, – šypsosi p. Aldona.
Iš reikalaujamų keturių užkandžių komisijai ji pasiūlė vegetarišką su šparagais, trijų rūšių vištienos pašteto su morkų spagečiais ir du karštuosius užkandžius – elnienos su bulvių gratinu, apkeptomis daržovėmis, bruknių padažu ir lašišos su juodaisiais sepijų spagečiais bei daržovėmis.
Šventiniam valgiaraščiui p. Aldona sukūrė keturis patiekalus – keptą Čilės ešerį su gvakamolės drebučiais, vegetarišką lazaniją su daržovėmis bei morkų ir varškės apkepu, jautienos kepsnį su penkių rūšių (!) garnyru, paukščių pieno ir šokolado desertą.

Pasak pašnekovės, komisija daug dėmesio, taigi ir balų, skiria valgiaraščio įvairovei, žiūri, kad jis nebūtų nuobodus, nesikartotų patiekalų sudedamosios dalys, kad daržovės blizgėtų, t. y. būtų glazūruotos.
Šventinio valgiaraščio patiekalus čempionatui p. Aldona kūrė specialiai, nesiskolino jų iš restorano, kuriame dirba, meniu, kad ir kokie puikūs jie būtų. Idėjų naujiems patiekalams ji semiasi iš visur – ir pati prifantazuoja, ir iš interneto, žurnalų, knygų, bet vis tiek, sako, norisi, kad patiekalas būtų jos, individualus.
„Visą laiką galvoju, kaip čia patobulinus kokią idėją, kad tas patiekalas būtų mano, o ne kieno nors kito“, – šypteli virtuvės meistrė. Matyt, tai lemia, kad Aldonos Gečienės patiekalai atpažįstami, – jie turi savitą stilių. 
„Pati aš nepasakysiu, bet tikrai žmonės sako, a, čia Aldonos darbas. O kodėl, nesuprantu: gal ir turiu tą savo braižą, bet pati jo nematau. Čia kaip piešiant – juk pieši taip, kaip pieši, bet vis tiek kiekvienas turi savo braižą. Taip ir virtuvėje – antai Deivydo Praspaliausko stilius vienoks, Dariaus Dabrovolsko – kitoks, kito – vėl savas. Aš juk matau, kad žmogus atėjęs į restoraną nori ir akimis pažaisti, ir pavalgyti, taip ir gaminu“, – kalba virtuvės meistrė.

Lėkštėje – realizmas
Virtuvės madas nuolat sekanti p. Aldona sako, kad pastaruosius metus lėkštėje vyravusį skandinavišką minimalizmą keičia... realizmas.
„Maistas turi būti realus, porcija atrodyti realiai, ne kokie 30 ar 50 gramų. Jeigu tai užkandis, pagrindinė jo sudedamoji dalis turi būti mažiausiai 70 gramų, jei karštasis patiekalas – 130–150 gramų“, – aiškina p. Aldona.
Naujoji mados banga Lietuvos dar nepasiekė, priešingai – kai kuriuose restoranuose patiekalų porcijos susitraukė iki degtukų dėžutės dydžio. Virtuvės meistrė aiškina: „Jei kalbame apie degustacinį valgiaraštį, patiekaliukai gali būti minimalūs, nes jie bus penki ar šeši. Bet į degtuko dydžio patiekalą iš pagrindinio valgiaraščio čempionato komisija pažiūrėtų kreivai – toks mažas geriausiu atveju gali būti užkandis.“ Vėlgi, priduria meistrė, – tas 150 gramų irgi nėra daug: iškepk 200 gramų jautienos, panašiai tiek ir liks.

Vis dar taupo
Čempionatas vyko „Luxexpo“ rūmuose, o konkursinius patiekalus dalyviai gamino skirtinguose restoranuose. Anksti ryte patiekalai buvo atvežami į „Luxexpo“, 8 val. ryto jų įvertinti prisistatydavo komisija.
Darbui dalyviai turėjo apie 10 valandų naktį, bet jos, sako p. Aldona, taip greitai prabėgdavo, kad nė apsidairyti nespėdavai. Pagalbininkų dalyviai negalėjo pasikviesti, komisijos nariai naktį net patikrindavo, ar meistrai tikrai dirba vieni, kaip jie dirba, kaip tvarkosi.
Konkursas vyko Liuksemburge, o individualiojoje rungtyje dalyvavusios meistrės iš Lietuvos gyveno Vokietijoje, už gerų 50-ies km nuo rūmų – taip ekonomiškiau.
„Važiuojam už savus pinigėlius, žiūrim, kad būtų kuo pigiau. Kaip tikri lietuviai – visur taupom, juk rėmėjų nedaug ir kiekviena kapeika labai svarbi“, – šypsosi p. Aldona. Anot jos, turtingų šalių komandas rėmė dideli  rėmėjai – „Statoil“, „Fazer“ ir pan., mūsiškių jie buvo daug kuklesni.
„Koks tūkstantis – tai lašas jūroje, bet ir tuo labai džiaugiamės“, – apie paramą sako p. Aldona.