Viskis Lietuvoje – senas ir dar senesnis

Kai lapkričio pradžioje VŽ „Savaitgalis“ sykiu su Šarūnu Karaliumi, klubo „King & Mouse“ (KM) savininku, pasidžiaugė jo įsigytu seniausiu Lietuvoje viskiu, distiliuotu „Tomatin“ darykloje ir 45 m. brandintu „šerio“ statinėje, šio gėrimo mėgėjai ir pardavėjai sukruto: yra Lietuvoje ir senesnių, ir vertingesnių viskių. Žinoma, ir brangesnių.

Antai Juozas Kabašinskas, „Cognac boutique“ savininkas ir konjako kolekcininkas, 50 m. brandintą viskį į Lietuvą pradėjo vežti nuo 2007-ųjų. Iš lentynos jis traukia 1955, 1957, 1958-ais ir vėlesniais metais distiliuotus „Glenfarclas“ daryklos viskius, į statines išpilstytus 2007, 2008 metais, „Linkwood 1954“, brandintą 51 m., „Glenlivet 1946“, išlaikytą statinėje 59 m. Tų butelių čia ne vienas ir ne du. Paklaustas, kiek pavadinimų viskio turi savo krautuvėje, p. Juozas nusijuokia, – apie 500 vien škotiško single malt, maišyto – septynis butelius.
Prieš kurį laiką p. Kabašinskas pardavė įspūdingą „The Macallan“ viskio 16-os butelių kolekciją – joje buvo 1937–1975 m. distiliuoti viskiai, brandinti 30–51 m. Pardavimo kainos jis nelinkęs atskleisti, esą ją galima susirasti internete.
Įdomumo dėlei: svetainėje „www.thewhiskyexchange.com“ 1950 m. distiliacijos, 1981-aisiais išpilstyto „The Macallan“ nurodoma kaina – 3.999 GBP.

Svarbiausia – idėja
Paklaustas, kas kolekcininkui reikšmingiau – viskio distiliavimo metai, ar tai, kiek metų jis išlaikytas statinėje, p. Kabašinskas sako, kad jam svarbiausia – žinomas gamintojas. Taip pat svarbu distiliavimo ir išpilstymo į butelius metai, butelių tiražas. Kuo jis mažesnis, tuo kaina didesnė. Be abejo, ją augina ir prekių ženklo žinomumas. Palyginimui pašnekovas pateikia pavyzdį: 30 m. brandinto „The Macallan“ butelį galima nusipirkti už 2.000 Lt, mažiau žinomos daryklos tiek pat metų brandintą viskį – ir už 800–900 Lt.
„Kitas dalykas, – sako p. Juozas, – kiekvienas kolekcininkas turi savo idėją. Vienas kolekcionuoja tik „The Macallan“ daryklos viskius, kitas – tik škotiškus ar tik iš Škotijos Spysaide regiono, kur daugiausia single malt viskio daryklų – ten ir „The Macallan“, ir „Glenfarclas“, ir Glenfiddich“, ir kiti žinomiausi.“

Geriausi pasaulyje – japonai
Škotiškas viskis pagal pardavimus ir populiarumą pasaulyje vis dar dominuoja, tačiau sparčiai daugėja naujų šalių gamintojų: distilerijų prisisteigę švedai, danai, suomiai kartu net pasivadino bendru Nordic regionu; Taivano „Kalavan“ („King Car Distillery“) darykla nusisamdė visą škotų įmonę, kuri pastatė distilerją, atrinko ir viskio gamybos meno apmokė darbuotojus; galvą kelia Naujosios Zelandijos, Australijos viskio gamintojai, nebestebina indai su savo viskiu. Japonija, tarptautinėse parodose neseniai prisistačiusi mažose salytėse, dabar vadinama didžiąja viskio gamintoja.
Akivaizdu, kad ne iš meilės Tekančios Saulės šaliai: lapkričio pradžioje Jimo Murray „Whisky Bible 2015“ paskelbė verdiktą – geriausias viskis pasaulyje yra „Yamazaki Single Malt Sherry Cask 2013“ iš seniausios Japonijos distilerijos „Yamazaki“, jam skirta 97,5 balo iš 100 galimų.

Ponas Kabašinskas sutinka: „Tikrai, yra labai rimtų japoniškų, amerikiečių singl malt viskių, bet visų negali aprėpti. Reikia turėti kryptį, tada galėsi nardyti kaip žuvis.“ Anot jo, naujų gamintojų atsiranda ir pačioje Škotijoje: antai darykla „Lewis“, dar net neturinti teisės pardavinėti savo gėrimų, nes jie neišlaikyti trejus metus, juos jau pardavinėja, ir kaina, neduok Dieve, kokia didelė. Naujas gamintojas yra ir Ailos (Islay) saloje – tai 2005 m. įkurta „Kilchoman“, viena mažiausių Škotijos daryklų. Jos viskiai dar visai jauni, tačiau jų kaina aukštesnė nei toje pačioje saloje esančios garsios, lyderiaujančios „Lagavulin“ daryklos 16 metų brandintas viskis.
„Tai nauji gamintojai, viskio jie padaro mažai, todėl visiems jie įdomūs. Su jų kokybe viskas gerai, bet po dvejų trejų metų kaina nukris, nes bus išragauti, ne naujiena“, – aiškina p. Juozas.

Juodieji arkliukai
„Raritetinis viskis man yra tas, kurį galima ne tik brangiau parduoti, tačiau ir sunku nupirkti. O įprasta verslo logika sufleruoja, kad brangiau parduoti galima tai, ko žmonės labiau ieško. Kai pradedi gilintis, už ką jie pasirengę mokėti didesnius pinigus, pamatai, kad už žinomesnius prekių ženklus, viskio distilerijų-žvaigždžių produktus“, – p. Juozui pritaria viskio ekspertas Gintautas Dinda, įmonės „Duoklė Angelams“ steigėjas.
Anot jo, kaip gyvenime, taip ir viskio pramonėje yra žvaigždžių, ir yra juodųjų arkliukų. Pastarieji daro viskius, kurie dažniausia bus naudojami viskio mišiniams ir jų kaina niekuomet netaps tokia didelė kaip pirmųjų. Pašnekovas svarsto: primityviai mąstant ir lyginant vienų bei kitų produkciją, galima sakyti – viename ir kitame butelyje alkoholio yra tiek pat, tūrio tiek pat, tai už ką mokama daugiau?

„Iš dalies – ir už žinomą vardą, – į savo klausimą pats atsako p. Gintautas. – Visada atsiras žmonių, kurie, pakloję už viskio butelį 5, 6, 10 tūkstančių litų ar daug kartų daugiau, jausis gerai, nes jie jaučiasi išskirtiniai ir jiems svarbu vartoti ypatingus produktus. Šiuo atveju daugiau sumokėti už retesnį butelį jiems pranašumas. Nesvarbu, kad išragaus jį su draugais ar prisidėję ledukų, svarbu, kad tai bus žinomas prekių ženklas, o ne toks, apie kurį niekas negirdėjo, ne juodasis arkliukas“, – dėsto p. Dinda. Jis pasakoja, kad, pvz., prancūzų valdomam koncernui „Pernod Ricard“ Škotijoje priklauso apie 15 distilerijų, tačiau garsiai jie kalba apie tris keturias.
„Tokių juodųjų arkliukų, apie kuriuos nekalbama, turi daugelis didesnių ir mažesnių viskio koncernų. Jos tyliai daro viskio spiritą populiariausiems škotiškiems maišytiems viskiams „Johnnie Walker“, „Ballantine's“, „William Grant's“ir kitiems panašios klasės viskiams, taip pat tam tikrą kiekį statinių parduoda „į šoną“, – jų gali nusipirkti bet kas. Tokio viskio – brandinto 30, 40 metų, rinkoje yra, jo kaina dažniausiai mažesnė, nes jis nėra toks paklausus. Bet pabandykite nupirkti „The Macallan“, „Glenfiddich“, „Bowmore“ ar „Dalmore“ statinę iš distilerijos ir pamatysite, kad tai neįmanoma“, – kalba p. Gintautas.

Statinė ir istorija
Anot jo, iš dalies prie tokių arkliukų galima priskirti ir „Tomatin“ daryklą. Lietuvą pasiekęs jos 45 m. viskis yra išpilstytas belgų įmonės kaip „Nectar of the Daily Drams“ serija, šiuos viskius Europoje platina keletas įmonių. Jie nėra nei ypač brangūs (KM krautuvėje butelis kainuoja 2.300 Lt, „www.whisky.fr“ – 285,00 Eur), nei reti, taigi pristatant tokius gėrimus daug kas priklauso nuo rinkodaros: galima pirkėjui papasakoti, kad iš vienos statinės išpilstyta per šimtas butelių, tiek ir išpilstoma, bet sykiu nutylėti, kad šalia yra kita statinė. O tai – vėl 120 butelių, ir vėl kita istorija.
„O jei statinių tūkstantis? Tai bus tūkstantis istorijų po 120 butelių. Bet būna ir kitų istorijų, kai saugoma, pvz., vos trys statinės su 1936-aisiais distiliuotu viskiu. Štai tada viskis įgauna tikrą vertę, jis stumdomas tarp kolekcininkų, kaip paveikslai, kol kur nors nusėda.
„Tol, kol žmonės pasirengę už kolekcinį viskį mokėti vis didesnius pinigus, tol jo vertė augs. Arba kol jis atsidurs pas tą, kuris ims ir atsidarys, sulaukęs ypatingos progos“, – šypsosi p. Dinda. Jis priduria, kad perskaitęs apie seniausią Lietuvoje esantį 45 m. brandintą viskį net išsigando: negi tikrai nieko senesnio Lietuvoje nėra?

Pats p. Gintautas tokio viskio savo portfelyje sako neturintis, bet neturi ir tikslo atsivežti seniausio, brandinto daugiau nei 45 metus.
„Ką nors labai reto ir nupirkti, ir parduoti sunku. Reti ir brangūs viskiai dažnai yra akimirkos pirkinys: jei ką radai, dėk pinigus ant statinės ir imk butelį, nes kitą akimirką tai padarys kas nors kitas“, – nusijuokia pašnekovas.
„Duoklės Angelams“ asortimente jam pačiam išskirtinis yra viskis iš šiuo metu nebeveikiančios japonų distilerijos „Karuizawa“. Tai garsi, 2000 m. uždaryta distilerija, visada dariusi labai kokybiškus viskius, bet tuo metu jie gal buvo per brangūs, paaiškina p. Gintautas.
Distileriją uždarius, jos viskius imta medžioti, mat lig šiol iš turimų likučių jie per metus išpilsto po keletą statinaičių ir po truputį pateikia rinkai.

Tie patys savininkai turi veikiančią distileriją Čičibu mieste („Chichibu Distillery“).
„Aš metus šokau, dainavau, rodžiau jiems dėmesį, užsakinėjau ir pardavinėjau „Chichibu Distillery“ viskius, žodžiu, – rinkau taškus, kad tik gaučiau nors keletą butelių „Karuizawa“ viskių. Gavau, dabar turiu trijų rūšių po tris“, – šypsosi p. Dinda. Du butelius jis jau pardavė, du šiuo metu rezervuoti, kelis pasiliks sau, o kitus dar palaikys. Pasak p. Gintauto, šie viskiai brandinti 33, 34 ir 35 metus, parduotuvėje jų nenupirksi, nebent aukcione. Prieš 5 m. panašūs viskiai aukcionuose kainavo apie 2.600 Lt, dabar – 10.000 Lt.
„Viskio vertė yra tokia, už kiek pardavėjui negaila su juo išsiskirti ir kiek pirkėjui negaila už jį sumokėti, – tai dviejų pusių susitarimo reikalas. Žinoma, visada rasi, kas nusipirko pigiau ar brangiau, tačiau darydamas sandorį pats turi jaustis gerai. Tuomet kaina pasislenka į antrą planą“, – sako „Duoklės Angelams“ steigėjas.
Viskio eksperto nuomone, Lietuvoje tikrų specializuotų stipriųjų gėrimų krautuvėlių beveik nėra. Viskio ir konjako savo parduotuvėse turi „Mineraliniai vandenys“, „Vynoteka“, kiti, bet jos panašesnės į prekybos centriukus, kuriuose kiekvienas dirba su savo atstovaujamais produktais.
„Šiuo metu vienintele rimta specializuota konjako ir viskio krautuve vadinčiau Juozo Kabašinsko „Cognac boutique“, – ten savo prekę ras ir viskio ar konjako snobai, ir paprasti vartotojai. „King & Mouse“ taip pat galima vadinti viena iš rimtesnių ir specializuotų, nes viskio asortimentas ten taip pat pakankamas, tačiau pasiūla labiau „meinstryminė“, – tai, kas dažnam įperkama“, – sako p. Gintautas.