Apie ekologiją – dalykiškai

Kai Prienų turguje iš patikimai atrodančio ūkininko nusiperku po maišioką bulvių, morkų (vėliau paaiškėja – skanios) ir dar dešrigalį, o bendrakeleivis vis tiek nesiliauja zaunijęs, kad tikrų ekologiškų produktų galima nusipirkti tik iš jo pažįstamų sertifikuotų ekologinių ūkių savininkų, visai rimtai pagalvoju, kad ekologija užknisa. Kaip ir bet kas, kas tampa aklu tikėjimu ar nuožmia mada.

Nes, to paties bendrakeleivio požiūriu, esi paskutinis nenaudėlis, jei skalbi ne ekologiškais, o paprastais skalbiamaisiais milteliais, piliesi ne eco, o paprastus degalus, ant tiesiog duonos tepiesi tiesiog sviestą, o ne eco – ant eco. Ir t. t.

Kai visa tai išpilu socialinių mokslų daktarei Guodai Azguridienei, ekologiškų produktų parduotuvių „Livinn – sveiki produktai“ tinklo kūrėjai ir bendraturtei, pridėjusi, kad žodis „ekologiškas“ tapo prekių ženklu ir išvis devalvavosi, nes juo sumaniai naudojasi, kas tik netingi, ši nė kiek neįsižeidžia. Tikrai, sako, devalvavosi, nes sąvoką „ekologiškas“ mes vartojame ir kaip standartą, ir kaip normalų žodį. Pasak p. Guodos, kalbėdami apie natūralų produktą, lietuviškai greičiau sakytume „organiškas“, nuo angliško žodžio „organic“, t. y. natūralus, neperkeistas. Vokiečiai turi pavadinimą „bio“, tai reiškia „biologiškas“. Mes turime tokį terminą, kokį turime, tačiau svarbiausia ne pavadinimas, o tai, kas juo vadinama. Šiuo atveju – maistas.

ES, Lietuva, ekologija
Kalbant apie maistą, žodis „ekologiškas“ reiškia tam tikrą standartą; ekologiškus produktus žymi ženkliukas, o jo teisėtumą prižiūri valstybių įgaliotos institucijos, – viskas čia reglamentuota.
„Tačiau tai, kas reglamentuota, negali būti lankstu ir protinga, juolab kad šis standartas yra bendras visoms, be galo įvairioms, ES šalims, tad sunku tikėtis, kad jis bus gyvas ir reaguos į rinkos pokyčius. Turiu omenyje paklausą ir pasiūlą, kainas, – ekologiškų maisto produktų kainą veikia subsidijos, todėl ji stipriai iškreipta, kaip ir visur žemės ūkyje“, – aiškina p. Guoda.
Subsidijos Lietuvos žemės ūkyje bus iškreipusios ne vien kainas, bet ir gerokai nusvėrusios svarstykles ekologinių ūkių nenaudai. Lietuvoje jų skurdžiai negausu, skaičiuojama, kad ekologiniai ūkiai užima vos 5% visos dirbamos žemės, o Lietuvos žemės ūkio ministerija, įvedusi standartą „Išskirtinės kokybės produktas“, leidžiantį ūkiams ribotai naudoti chemikalus, ekologinius ūkius grubiai pastūmė į šoną, mat vieniems ir kitiems skiriamos beveik vienodos išmokos. Taigi dabar ūkininkui ekologinis ūkis neapsimoka, gamintojui irgi, nes ekologinės gamybos procesas sudėtingesnis, gamybos standartai – daug aukštesni, kaštai – didesni. Ir pagaliau, – kiekvienam suprantamas terminas „išskirtinė kokybė“ – tai ne kažkoks neaiškus „ekologiškas“.

Pasak p. Guodos, ES remia ekologinius ūkius skirdama lėšų valstybėms, tačiau jos pačios sprendžia, kaip tiksliai tą paramą skirstyti.
Iš šono žiūrint, kyla įspūdis, kad Lietuvoje ne apsimestinis, o sąžiningas ekologinis ūkininkavimas tėra entuziastų reikalas. Pašnekovė sutinka: tikrai, tuo vis dar užsiima žmonės, nuo seno dalyvaujantys „Tatulos“ programoje, yra naujų ūkininkų, net ištisų bendruomenių, kurios savo pavyzdžiu siekia patraukti kitus, bet tokių – per mažai, kad susiformuotų rinka ir kultūra.
Anot p. Guodos, Lietuvoje nėra ekologinio ūkio palaikymo politikos, priešingai nei daugelyje Europos šalių, kur ji tikrai stipri. Valstybei ekologinis ūkininkavimas apsimoka ekonomiškai. Galima apskaičiuoti: intensyvus žemės ūkis stipriai teršia vandenį, dirvožemį, o vanduo yra bendras valstybės turtas, taigi biudžetas vis tiek patiria išlaidų. O tausojantis ūkininkavimas mažina bendrus taršos kaštus, sukuria daugiau darbo vietų, nes jam reikia daugiau rankų darbo, pagaliau – bendruomenėms jis priimtinas kaip gyvenimo būdas.

„Kita vertus, – tikslina p. Guoda, – ES teisės aktai ekologišką produkciją, tiksliau būtų sakyti – natūralią, stipriai diskriminuoja. Pvz., pagal ES teisės aktus negalima rašyti, kad jūsų parduodamose spanguolėse ar iš jų padarytame gėrime yra vitamino C, jeigu neturite tų spanguolių laboratorinio tyrimo, kuris brangiai kainuoja ir Lietuvoje atliekamas tik vienoje vietoje, išvadų. Tačiau jeigu į gėrimą pridėsite sintetinio vitamino C, kurio kiekis žinomas, prašom, galite tai parašyti etiketėje ir dar pridėti tris puslapius teiginių, koks jis naudingas sveikatai.“
Kitaip tariant, ES teisės aktuose tikrasis vitaminas, esantis spanguolėse, svarainiuose, obuoliuose ar kituose produktuose, neskiriamas nuo sintetinio – oficialioje sveiko maisto sampratoje skirtumas tarp natūralaus ir sintetinio vitamino nedaromas. Nors pastarasis, kaip sako vienas p. Guodos pažįstamų farmacininkų, yra tik žmogaus griaučiai, palyginti su visu kūnu.

Čia rinkos nėra
Pasak p. Guodos, priešingai nei Lietuvoje, kitose ES šalyse ekologinių ūkių ir perdirbėjų skaičius auga. Nors ir ten šie produktai brangesni (kainų skirtumą švelnina mažesnis PVM), o konkurencija tarp gamintojų bei augintojų – gerokai didesnė. Lietuvoje rinka tokia maža, kad tarp ekologiškos produkcijos gamintojų išvis nėra konkurencijos. Gamintojai renkasi, kur pardavinės savo produktus, o ne konkuruoja, kad papultų į lentyną.
Pašnekovės įsitikinimu, taip yra todėl, kad Lietuvos žemės ūkis tebėra nesubrendusi ekonomikos sritis. Ji vėliausiai pradėta reformuoti iš planinės ekonomikos, o iki šiol pagrindinis kainą lemiantis veiksnys čia yra subsidija. Kitas dalykas, Lietuvos žemės ūkis daugiausia augina Rusijai ir kitoms rinkoms.

Pašnekovė sako tiesiai šviesiai: „Lietuvos politika yra visiškai ne proekologiška, tai lemia ir didelės aktyvios interesų grupės. Bet lietuviai myli savo ūkininkus (ne ekologinių ūkių), nors šie jų nemyli. Taip, drįstu teigti, kad Lietuvos ūkininkai, gamintojai Lietuvos vartotojų nemyli, nes jiems mes esame per maža rinka. Tai paradoksas, nes kitų šalių gamintojams mes rūpime labiau, – ten didelė konkurencija, taigi jie ieško kad ir visai nedidelių rinkų.“ Anot jos, mes neturim nei rinkos, nei ekologinės kultūros, yra tik standartas, o tai labai mažai. Tada negali tikėtis kokybės, nes kokybė be konkurencijos neatsiranda.
„Lietuvos maisto pramonė ir ypač žemės ūkis dar nėra atsigręžę į Lietuvos vartotojus, išskyrus atskiras produktų linijas bei tuos pavienius ūkininkus, kurie dažniausiai prekiauja turguje ir, beje, beveik neturi galimybių pasakyti, kad jie yra kitokie, kad jie sąžiningi, kad tiki tuo, ką daro. Tačiau Europoje, Amerikoje, Australijoje tokių daugybė, tai jau ištisos kartos, suformavusios savo filosofiją – gyvenimo, verslo, mados“, – tikina p. Guoda.

Kas laimi iš mados
Atsakydama į svarstymus apie Lietuvą užliejusią (o gal jau slūgstančią) ekologiškumo madą, pašnekovė aiškina, kad ją suformavo ne ekologinio judėjimo šalininkai, t. y. augintojai, gamintojai ar pardavėjai. Jie neperka reklamos, nes produktų savikaina yra didelė, ir maržos to neleidžia, arba perka tiek nedaug, kad mados negalėjo suformuoti. Jos manymu, bumas pirkti ekologiškus produktus, drabužius, kosmetiką ir t. t. pasaulyje kilo iš dalies kaip pasipriešinimas kitokiems, įprastiems, produktams ir reklamai.

„Kaip ekonomistė, galiu pasakyti, kad jokie ekologistai mados suformuoti negalėjo grynai finansiškai, tai gali tik labai stiprūs rinkos dalyviai. Bet nei Lietuvoje, nei Europoje stambios įmonės ekologiškų produktų negamina, nes tai nėra patrauklus verslas – jis lėtas, brangus ir bet kuriuo atveju nesiorientuoja į mases, kad ir kaip tai būtų madinga. Žmonės sako: taip, mums patinka ekologiški produktai, bet pirkti nepuola“, – kalba p. Guoda. Jos manymu, ekologijos mada į Lietuvą atėjo iš tų rinkų, kuriose per daugelį metų susiformavo žinojimas.
„Bet vėlgi, – šypteli pašnekovė, – Lietuvos ekologiškų produktų gamintojai iš tos mados ne ką laimi. Pas mus iš jos labiausiai išlošia tie „kvazi“ kurie nesilaiko standarto, nes tai skausminga, brangu, pagaliau, tai reiškia papildomas kontrolės institucijas, kurios ir taip pusę gyvenimo suėda. Taigi, jie nuperka vaisių, daržovių, kruopų ar šampūnų iš sandėlių Lenkijoje, pusę metų pabūna ekologiški. Kitą pusmetį superka likučius iš sandėlių kur nors kitur, vėl pabūna ekologiški, ir niekas jų negali sužiūrėti... Taip jie laimi, visokeriopai, nes tikras ekologiškų produktų augintojas negali pasiūlyti mažiausios kainos, o Lietuvoje vis tiek svarbiausia ji.“

Standartas leidžia žinoti
Paklausta, kas vartotojams leidžia atskirti tokią kreivą produkciją nuo tikros ekologiškos, p. Guoda sako, kad pardavėjas privalo turėti sertifikatą, bet daug vilčių į tai ji nededanti. Daugiau vilčių jai teikia besikeičianti verslo kultūra.
„Manau, kad nemeluojančių verslininkų yra daugybė, kita vertus, jie neproporcingai nukenčia tikrinami įvairių institucijų. Lietuvoje įprasta verslo kaltumo prezumpcija ir visiškai formalus reguliavimo taikymas“, – šypteli pašnekovė. Ji sako pati visada labiau linkusi pasitikėti, negu nepasitikėt, nes nuolat nepasitikėti labai nesveika: ir tam, kuris įtariamas, ir tam, kuris įtaria.
„Jei pienas paženklintas ekologiško gaminio ženkliuku, aš tikiu, kad jis iš ekologinio ūkio“, – gūžteli p. Guoda. Anot jos, pagauti legalų gamintoją meluojant nėra sunku, ir reikia durnium būti, kad taip rizikuotum. Daug lengviau yra manipuliuoti. Pašnekovė prisipažįsta pati ne kartą vos neapsigavusi, skaitydama idealia reklamine kalba surašytus prekių pasiūlymus, siunčiamus įmonei.

„Skaitau... jau jau susigundysiu, ir tada, upss, klausiu, o kur jūsų sertifikatas? Gerai, kad yra tiek įpročio paklausti, nes viską galima taip gražiai apvelti... Antai, labai natūralūs burokėlių traškučiai. Klausiu, o kaip jie paruošti? Gruzdinti. O kokiame aliejuje? Rafinuotame. Tai, atsiprašau, kur tas sveikumas?“ – šypsosi p. Guoda.
Neabejotina, kad eilinis žmogus, siekdamas ekologiškai maitintis ir gyventi, šiuo klausimu pats turėtų daug dirbti, – juk ne dažnam šaus į galvą paklausti apie aliejaus rūšį, ir ne dažnas turi profesionalaus ekologininko patirties kaip p. Guoda, savo verslą su bendraminčiais pradėjusi 2007-aisiais, o šis, savo ruožtu, kilo iš hobio. Juolab dažnas neturi ne tik patirties, bet ir laiko skaitinėti smulkiomis raidelėmis surašytas etiketes. Kartais – ir akinių.
„Bet vartotojui ir nereikia daug žinoti, – svarstymus atremia pašnekovė. – Specializuotoje parduotuvėje yra konsultantų, o ant produkto bet kokioje prekybos vietoje bus užrašyta, jei jis ekologiškas. Tuo standartas ir padeda: jeigu ant prekės yra ekologinis ženkliukas (eko lapelis), savaime bus aišku, kad produkte nėra daug vengtinų sudedamųjų dalių – natrio glutamato, GMO, dirbtinių dažiklių ir kvapiklių, pesticidų likučių, agresyvių konservantų.“
Anot jos, dėl to ekologiškumas ir yra svarbus, kad gali žmogui pasakyti: štai, yra sertifikatas, ir nereikia kiekvieno ingrediento per didinamąjį stiklą žiūrėti, nes bent jau didžiosios dalies blogų sudedamųjų tame produkte nėra.
Europoje skaičiuojama apie 300 leidžiamų maisto priedų, ekologinė gamyba jų leidžia apie 30, – štai toks ir skirtumas.

Be to, priduria pašnekovė, ekologiškame produkte nebus hidrintų riebalų. Knygą „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ (išleido „Livinn – sveiki produktai“) ką tik išleidusi pašnekovė pasakoja, kad rinkdama jai medžiagą buvo apstulbusi, kai pamatė, kokia baisi kartais yra produktų sudėtis.
„Galvojau, kad tokių jau nebūna, kad taip įžūliai negalima... Ar jums kiltų mintis, kad kavos pakelyje rasi hidrintų riebalų? O duonoje – pieno miltelių, rapsų aliejaus ir džemo? Prieskonių mišinyje – trijų rūšių skonio stipriklių?“ – beveik griežtai klausia p. Guoda. Todėl knygoje ji aprašė, kokia yra sudėtis tipinių produktų: duonos, sausainių, kad pirkėjui būtų aiškiau, ko jis gali juose tikėtis ar nesitikėti.
„Man labai nepatinka teiginys: visi meluoja, apgaudinėja.“ Gamintojai, kad ir pačių prasčiausių produktų, tiesiogiai neapgaudinėja, – produktų sudėtis surašyta, tik mes nežiūrime. Kitas dalykas, greta lentynoje gali rasti visai padorių produktų, gal jie bus vienu ar dviem litais brangesni, bet vėlgi, – mažiau tų sausainių suvalgysi, nes jie nėra pats sveikiausias produktas“, – šypteli p. Guoda.

Sudėties skaityti nesinori
Pasak jos, vartodami ekologiškus produktus, mes išvengiam didelės dalies agresyvių ingredientų, kurie nėra uždrausti, bet... mes jų nenorėtume valgyti. Taigi – žinojimas yra viena iš tų gerųjų pusių, kurias suteikia ekologinis standartas. Kita vertus, gali pasitaikyti ir labai prastos ekologiškos produkcijos: gal buvo prastas derlius, gal receptas prastas, gal virėjas, o gal gamintojas orientuojasi tik į ekologiškumo ženklelį ir atitinkamą vietą masinės prekybos lentynose.

„Taisyklės, kad ekologiškas, vadinasi, labai geras ir skanus, nėra. Mes tik žinom, kad produkte nėra tam tikrų nuodų arba potencialiai žalingų ingredientų, tačiau jei pagamintas tikro ekologinio ūkio – bus ir skanesnis, nes meilė savo darbui labai pagerina produkto skonį“, – įsitikinusi p. Guoda. Jos galva, nereiktų tikėtis, kad visi puls etikečių studijuoti, nėra tai labai malonus užsiėmimas, tačiau save gerbiančiam vartotojui tie dalykai kada nors pradeda rūpėti, jie ima domėtis tuo, kas jiems aktualu, pvz., alergiją sukeliančiomis sudėtinėmis produkto dalimis. Prakalbus apie jas, p. Guoda sako, kad viena iš tokių yra glitimas, o žmonių, negalinčių jo vartoti, skaičius, – tiesiog nesuvokiamas.
Apie glitimą (dar vadinamas glutenu, angl. – gluten) garsiai pradėta šnekėti, kai atsirado tyrimų metodikos ir buvo įvardyta, kas gali būti žmogaus nuolatinio nuovargio priežastis. Tiesą sakant, nuovargis čia tik žiedeliai – beveik visame pasaulyje 1 žmogus iš 100 serga celiakija, t. y., visiškai netoleruoja glitimo, taip pat yra nemažai alergiškų ar jautrių šiai kviečiuose, rugiuose ir miežiuose randamai medžiagai. Su celiakija siejama daug sunkių autoimuninių ligų, pavyzdžiui, išsėtinė sklerozė, reumatoidinis artritas, I tipo cukrinis diabetas, autoimuninis tiroiditas.

Pasak p. Guodos, glitimas – geras daiktas kulinarijoje, kuo jo daugiau, tuo kepinys skanesnis. Žmogus, norėdamas to skanumo, per dešimtmečius vedė javų rūšis, turinčias vis daugiau glitimo. Tačiau tamsioji reikalo pusė yra ta, kad specializuotų augalų paprastai neišauginsi, – juos visą laiką reikia palaikyti chemiškai.
„Taip ir daroma – augalai tręšiami agresyviomis trąšomis: hormonais, herbicidais, pesticidais. Jokiu būdu nesakau, kad kviečiai bloga kultūra, ne, ji puiki. Bet, norint išvengti alergijų, geriau nevalgyti vien kviečių, ir dar rafinuotų (baltų miltų), gaminių kasdien. Yra ir kitų javų“, – pataria p. Guoda.

Sveika – tik vaistai
Apskritai, sako pašnekovė, kai kurias kultūras šiais laikais ekologiškai išauginti labai sunku. Geras pavyzdys čia būtų obuoliai. Ūkyje, kur p. Guodos šeima spaudžiasi obuolių sultis, jai paaiškino, kad chemiškai neapdorotos pramoninės skanių, saldžių obuolių veislės dera ne ilgiau nei 5 metus, taigi jei auginsi jas ekologiškai, po 5 metų teks sodinti naujus medelius. Tai naujos rūšys, jos žemaūgės, patogios skinti, veda skanius vaisius, bet yra silpnos ir be chemijos negyvena. Visos naujos kultūros auginamos taip pat: jos patogios, skanios ir... chemizuotos. Senesnės veislės ekologiškesnės, kad ir senieji kviečiai spelta, neturintys glitimo.
„Kam tą knygą rašiau, – klausia p. Guoda, – kad žmonės pagalvotų, kuo jie tiki: ar tuo, kad yra iš gamtos, kad ši juos gali pamaitinti, kad natūralų maistą mūsų organizmas atpažįsta ir nuo jo nesivysto alergijos. Ar vis dėlto mes labiau pasitikėsime laboratorija ir valgysime vis daugiau tokio „išrinkto ir vėl surinkto maisto“, kuriame apstu moksliškai pagrįstų vitaminų, mineralų, ir nebesirūpinsime tais obuoliais, morkom, pienu?..“

Anot pašnekovės, čia ir išsiskiria sveiko maisto samprata. Vieni sakys, kad sveikas maistas yra organiškas, natūralus. Kiti sakys, ne, iškerpam iš jo, ko nereikia, – išvalom grūdus, nuo mėsos nupjaustom riebalus, prifarširuojam papildomų vitaminų, štai tuomet jis bus sveikas.
„Valstybėje vyrauja oficialus požiūris, kad maistą galima išrinkti kaip lego kaladėles ir sudėlioti: vienos produkto sudedamosios dalys – sveikos, kitos – ne. Todėl ir sakoma: šitas produktas naudingas, nes jame yra vitamino C. O pasakyk lietuviui, kad rauginti kopūstai naudingi tik dėl to, kad juose yra vitamino C, – šypteli pašnekovė. – Mes tiesiog žinom, kad jie naudingi ir kad yra daug tokių naudingų produktų.“
Anot jos, ekologiškų produktų pardavėjai negali teigti, kad maistas yra sveikas, – pagal dabartinę teisinę bazę maistas yra kamšalas, sveiki gali būti tik vaistai. Kitaip sakant, Lietuvos reklamos įstatymas neleidžia minėti jokių maisto sąsajų su sveikata. Yra reglamentuoti teiginiai, ir jie ne apie maistą, o apie jo sudedamąsias dalis.
„Sakyčiau, ir šiuo atžvilgiu niekas to ekologinio ūkio nepalaiko. Yra tik ES skėtis, o Lietuvoje net ir jo nėra“, – priduria p. Guoda.