Kokia nata skamba muzikos verslas

VŽ „Savaitgalis“ pasakoja tris muzikos vadybos istorijas. Nė vienas iš trijų pašnekovų nesimokė nei muzikos, nei vadybos, o į šį kelią juos įstūmė noras pasilinksminti ir kultūriškai praturtėti – skleidžiant vien gerą, gyvai atliekamą muziką. Visi trys savo veiklą pradėjo apie 2007-uosius ir, nors patyrimo šioje srityje tada neturėjo, sėkmingai dirba.

Žilvinas Švarplys, VšĮ „Gera muzika gyvai“ įkūrėjas, su muzika sieti gyvenimo neketino – baigęs mokyklą įstojo mokytis elektrotechnikos. Netrukus tapo aišku, kad ši specialybė – ne jam, metė mokslus ir išvyko gyventi į JAV, Čikagą. Rado darbą etiopų restorane ir susidraugavo su restorano šeimininkais, šie turėjo ir visose valstijose garsų regio klubą „Wild Hare“.

Pasak p. Žilvino, muziką jis mėgo nuo kūdikystės – užaugo su tėvo kolekcionuojamais „Pink Floyd“, Chriso Rea, JJ Cale'o, „Dire Straits“, BB Kingo  įrašais. Taigi galimybė lankytis regio koncertuose jam atrodė didžiausia dovana.

„Apskritai nebuvau gyvai girdėjęs regio. Lietuva – džiazo šalis, tikro regio čia niekas negroja. Kaip tik tame klube šovė mintis pradėti vežti regio grupes į Lietuvą“, – pasakoja jis. Pašnekovas JAV praleido 10 metų, Lietuvoje jis nuo 2006-ųjų, tačiau regio atlikėjų taip ir neatvežė. Svajonė išsipildys vasarą – festivalyje „Gera muzika gyvai“.

Kaip viskas įsisiūbavo? Įsiplieskus norui dirbti su muzika, p. Žilvinas ėmė lankytis nelegaliuose, andergraundiniuose Čikagos bliuzo klubuose.

„Nusidangindavau autobusais į juodukų rajonus, žinodavau adresus... Pasakytum – paprastas namas. O ten – senos prostitutės, išsipustę „pimp daddies“. Kiekvienas atsineša savo maisto, virtuvėje jį pasišildo, klubo bare nusiperka viskio, – prisimena p. Žilvinas. – Ten trindamasis atradau bliuzo grupę su vienu kiečiausių armonikėlės meistrų Billy Branchu.“

Netrukus p. Žilvinas pasinėrė world music (pasaulio etninė muzika) sritį. Pažinties pradžia buvo gana netikėta – įsidarbino valytoju tokios muzikos klube.

„Išvis nežinojau, kas ta world music, – šypsosi p. Žilvinas. – Klubo vadovė buvo komunistinių pažiūrų: Vakaruose daug intelektualų – komunistai, kaip Rytų Europoje daug intelektualų – kapitalistai. Ji manė, kad Rytų Europa vis dar komunistinė, tad suteikė man visas galimybes: turėjau raktus nuo klubo, leidau laiką su muzikantais. O čia kiekvieną savaitgalį grojo grupės iš Afrikos, Mongolijos, Brazilijos, įvairių kitų šalių. Kai juos išgirdau, mano gyvenimas tarsi apsivertė – niekad nebuvau girdėjęs ar matęs tokių muzikantų. Ir pagalvojau – viskas, turiu vežti juos į Lietuvą.“

Pirmiausia Lietuvoje p. Žilvinas surengė ne regio, ne world music, o bliuzo koncertą: pakvietė groti minėtąjį Billy Branchą. Su etnine muzika buvo kiek kebliau, pasakoja pašnekovas: užtruko užmegzti ryšius su muzikantais, sukurti pasitikėjimą. Gyvendamas Čikagoje, jis susipažindavo su atvykstančiais muzikuoti žmonėmis ir kartu su Vieux Farka Toure, žymiu Malio muzikantu, miesto rajonuose rengdavo neoficialius „jam sessions“.

„Ar apsimokėjo finansiškai?“ – pasidomime. Pašnekovas purto galvą: „Nei Lietuvoje iš to neuždirbdavau, nei ten.“

Dar gyvendamas valstijose p. Žilvinas ėmėsi padėti rengiant festivalius, organizuoti koncertus užsienyje ir Lietuvoje. Pats į gimtinę nevažiuodavo, koncertus Kaune kuravo jo tėvas p. Česlovas.

Iki grįžtant į Lietuvą pašnekovui teko padirbėti ir su bliuzo atlikėju Ericu „Guitar“ Davisu.

„Pamačiau jį juodukų rajone, atrodė – banditas. Ir išties, už parduotuvių plėšimus jis sėdėjęs kalėjimuose. Išgirdau jį ir supratau – ne banditas, o talentas, reikia ką nors daryti. Pradėjau jam tarpininkauti. Niekas mūsų nemėgo – pradedantiesiems visada taip. Turėjau draugų vadybininkų – sakau, gal nuvežam jį į Europą, pabandom. Surengėme pirmą Erico turą Europoje, dabar kalbama, kad jis pakeis BB Kingą“, – pasakoja p. Žilvinas.

Armonikėlės meistras Billy Branchas į Lietuvą atvažiavo, p. Žilvinas su tėvu patyrė didžiulį finansinį nuostolį, tačiau šiokios tokios naudos buvo – atėjusiems klausytojams liko puikus įspūdis. Tai paskatino kviesti kitų grupių. Tuomet tėvas ir sūnus atvežė į Lietuvą kitą bliuzo grupę – ir vėl puolė į nuostolius. „Į minusą ėjome nuolat, trejus metus. Amerikietiškas kredito korteles išsunkiau iki galo, santaupos sutirpo. Elgėmės tarsi psichikos ligoniai“, – šypsosi p. Žilvinas. Sako, jog tikėjo world music žavesiu – JAV ir Vakarų Europoje ji labai populiari, žmonėms smalsu, kaip skamba skirtingų šalių muzika, kaip dera skirtingos kultūros, tad manė, kad ir Lietuvoje žmonės turėtų ja domėtis. Deja, į koncertus iš pradžių ateidavo apie 20 žmonių. Iš toli, pavyzdžiui, Puerto Riko, atskridusius muzikantus po tokios nesėkmės labai sunku prikalbinti leistis į Lietuvą koncertuoti dar kartą.

Mokytis ir pamiršti ego

Pašnekovas įsitikinęs, jog Lietuvoje nedaug žinoma apie pasaulio etninę muziką, todėl ketina auditoriją užsiauginti. Jis rengiasi važinėti po mokyklas, pasakoti vaikams apie atlikėjus, leisti pasiklausyti jų muzikos, įteikti bilietų į koncertus – jei tik už šiuos sumokėtų rėmėjai. „Gera muzika gyvai“ biudžetas šiuo metu nėra didelis, tačiau nuostolių VšĮ nepatiria bene 3 metus.

„Vieninteliai Rytų Europoje rengiame world music grupių koncertus. Kas mėnesį po grupę, per metus – apie 14–15 grupių“, – skaičiuoja p. Žilvinas.

Žmonės „jo“ atlikėjų paprastai nežino, todėl yra gana atsargūs – prieš eidami pasiskaito, ką randa apie grupes internete, pasiklauso įrašų. Anot p. Žilvino, tai puiku, tačiau yra vienas kabliukas: world music grupės kokybę esą sunku nusakyti nežinant – atmosfera salėje nepajuntama per filmuką internete.

Pašnekovas sako esąs įsitikinęs, jog iš kiekvienos atvykstančios grupės galima ko nors pasimokyti. Prisimena Tuvos Respublikos (Rusijos Federacija) grupę „Hunhurtu“, kadaise išpopuliarintą Franko Zappos. „Kad galėtume šiame pasauly išgyventi, turime ego, – aiškina jis. – Tačiau bendraudamas su šiais muzikantais apie tai pamiršti. Jie turi tokio gamtiško paprastumo, šilumos, kokią Vakarų pasauliui sunku suvokti.“

Čikagos priemiesčiuose ir bliuzo klubuose, be p. Žilvino, daugiau baltųjų nebuvo, tačiau tai nebuvo kliūtis – jei širdis atvira, bendrauji be baimės, žmonės tave priima.

„Ko išmokau Čikagoje? Persikošiau per visas kultūras: gyvenau su juoduku ir meksikiečiu, Velykas, Kalėdas švęsdavome su beliziečiais, kas mėnesį rengdavome teminius vakarėlius, skirtus vis kitai šaliai, – o skirtingų tautybių aplink buvo apie 15. World music prisidėjo – ir tai nuostabu. Muzika – daugiau nei muzika, tai kultūra, pasaulis“, – kalba p. Žilvinas.

Nauja jo idėja – patikrinti lietuviškos ir kitokios pasaulio muzikos bendrą skambesį, surengti „jam sessions“ skirtingų šalių muzikantams. „Muzikos šaknys visur panašios, todėl skirtingų tautų muzika kartu gerai skamba“, – tikina p. Žilvinas.

Yra ir rezultatų – keliais instrumentais grojantis Saulius Petreikis ir Malio muzikantas Baba Sissoko balandžio 2 d. pradės įrašinėti bendrus kūrinius. O šį penktadienį „Frankofonijos“ festivalyje gros kosmopolitiškieji „Moussu T e lei Jovents“ iš Marselio (Prancūzija) – grupę atsiveža „Gera muzika gyvai“.

Viskas dėl roko

Didžiosios Britanijos miestas Liverpulis turi gilias klasikinės ir popmuzikos tradicijas, tačiau, sakyk ką nori, – miestą labiausiai išgarsino „The Beatles“. Grįžkime į Lietuvą: čia veikiančios VšĮ „Liverpool.lt“ pavadinimas simbolizuoja muzikos stilių, atsiradusį Didžiojoje Britanijoje, – britroką. Logotipo „paantraštėje“ išdėstyti ir kiti prioritetai: „Alternative / Indie / Rock / Britpop“.

Laurynas Zibolis, VšĮ „Liverpool.lt“ vienas iš įkūrėjų, savo veiklos verslu nevadina, tačiau šiam „neverslui“ su bičiuliais paskyrė 5 metus ir investavo nemažai asmeninių lėšų.

Viskas dėl roko, tikina jis. Ponas Laurynas pasakoja prieš kelerius metus pajutęs sąstingį lietuviško roko scenoje. Klubuose ar baruose daugiausia girdėjai kitokių stilių muziką, „housą ar kitokias elektronikos atmainas, kurių mes nei suprantam, nei mėgstam“, o „specializuoti“ roko barai – vėlgi, grojo arba nuzulintą klasikinį roką, arba metalą. Čia pasirodydavo vis tos pačios grupės ir niekas, atrodė, nesikeitė metų metus.

Pašnekovas pasakoja, jog su draugais ilgai neradęs tinkamos vietos pasilinksminti, tokios, kurioje grotų muzika, kokios jie klausosi namie – rokas, indie, britpopas, – nutarė rengti mėgstamos muzikos vakarus patys.

Tarė – padarė, į vakarėlį Šiuolaikinio meno centro kavinėje susirinko būrys palaikančiųjų. Kituose „Liverpool“ vakarėliuose žmonių vis daugėjo, galiausiai tapo įprasta sulaukti apie 300–500 svečių per vakarą.

„Suprantame: mes nei didžėjai, nei šios srities profesionalai. Tokiais ir nesidėjome. Žinojome tik tai, kokia muzika mums patinka, atradome, kad yra ir daugiau tokių žmonių, tereikėjo juos įtraukti“, – pasakoja p. Laurynas. Po pirmųjų vakarėlių į jį su kolega kreipėsi jauna dizainerė ir lietuvių filologijos specialistė – abi roko gerbėjos, norėjo prisidėti prie sklaidos ir organizavimo. Kompanija nutarė leisti roko muzikai skirtą bendruomenės laikraštį. Sukurpė iš viso 26 numerius, išleido kiekvieno po kelis šimtus egzempliorių, vakarėliuose platindavo juos nemokamai.

„Jei važiuojam į Kauną, parašom straipsnių apie Kauno roką, jei į Šiaulius – Šiaulių. "Liverpool" vardui tai padėjo“, – aiškina p. Laurynas. Štai Klaipėdoje jie kiek mažiau populiarūs – matyti iš susirenkančiųjų skaičiaus.

„Viskas priklauso nuo to, kiek darbo įdedi. Jeigu važiavai, rašei, organizavai, bendravai, galų gale rezultatą gausi“, – tikina jis.

Dabar „Liverpool“ turi tvirtesnį pagrindą po kojomis – įsteigė VšĮ, patentavo "Liverpool" ženklą, ketina leisti kompaktinę naujų lietuviško roko dainų plokštelę, svarsto apie kitokį leidinį – šis bus ne tik apie muziką. Trečią kartą rengs akustinės muzikos festivalį "Live Camp" Bražuolės stovyklavietėje netoli Vilniaus. Čia jie siūlo gyvą akustinę muziką miško laukymėje ir naktinius „siaubo“ žygius.

Anot p. Lauryno, „Liverpool“ sėkmė – rinkodara iš lūpų į lūpas. „Įtraukiame žmonių – jie siūlo vakarėliams muziką, gali organizuoti renginius, rašyti ar kaip nors kitaip prisidėti kuriant laikraštį, publikuoti tekstus apie roką mūsų interneto svetainėje. Vakarėliuose jie trypia pagal muziką, kurios klausosi namie, su 500 bendraminčių. Po vieno vakarėlio į kitą atsivedi daugiau roką mėgstančių draugų“, – sako jis.

Iš pradžių „Liverpool“ vakarėliuose gyvos muzikos nebūdavo, skambėdavo konkretaus stiliaus muzikos įrašai. Už įėjimą mokėti nereikėjo, tik pradėjus kviesti muzikantų grupes, teko pradėti platinti bilietus – atlikėjų honorarams. Dabar dažniausiai vakarėlių metu vienoje salėje skamba įrašai, kitoje – groja muzikantai.

Pasiekti klausytoją

Vienas iš pavojų muzikos srityje – lankytojus galima taip lengvai pasiekti socialiniais tinklais, kad kyla grėsmė aptingti kitose reklamos srityse. Jei vienu spustelėjimu pasieki 2.000 žmonių, gali nustoti kabinti universitetuose plakatus, spausdinti laikraštį, kalbinti bendraminčius renginių metu, svarsto p. Laurynas. Jo įsitikinimu, vienas iš dabartinių iššūkių, – išnaudojant socialinius tinklus nepamiršti tiesioginio bendravimo su žmonėmis, tradicinių reklamos priemonių.

„Geri kavą – pamatai plakatą, jis palieka kur kas geresnį įspūdį“, – mosteli pašnekovas. Anot jo, tai yra viena iš priežasčių, kodėl gegužės pradžioje „Liverpool“ leis 10 geriausių naujų roko dainų albumą. „Kai kurie klaustų, kam šiais laikais to reikia: bet net ir muzikantams CD yra įrodymas, kad šį tą padarei, kad buvai ar esi scenoje. Diskas yra gera laikotarpio nuotrauka“, – įsitikinęs p. Laurynas.

Be to, priduria jis, yra žmonių, kurie internetu muzikos nesisiunčia – jiems aktualu turėti kompaktinę plokštelę. Būsimame rinkinyje – dainos grupių, kurioms „Liverpool“ vakarėliai tapo platforma pasirodyti didesnei auditorijai. Tai „Garbanotas bosistas“, „Colours of Bubbles“, "Deeper Upper", "Karma" ir kitos jaunos, darbščios grupės. Dažniausiai viename renginyje groja apie 3–4 grupes po 35 min.

Viskas dėl disko

Simonas Čepėnas, muzikos vadybininkas, dirbti šioje srityje pradėjo taip pat 2007-aisiais.

„Vakarėliuose labai mėgau disko muziką. Tačiau klubuose skambėdavo įrašai, o norėjau ją išgirsti atliekamą gyvai. Dėl to subūriau 10 muzikantų į „Disco Rootslive“ projektą – disko orkestrą. 10 muzikantų ir atlikėjų – standartinė grupės sudėtis disko eros laikais, ir tokia grupė grojo visoms kartoms žinomus aštuntojo dešimtmečio hitus“, – apie muzikos verslo pradžią pasakoja p. Simonas. Jo sritis – uždari vakarėliai. Kai linksminiesi mieste, tuomet pats kuriesi atmosferą, ieškai pramogų. O uždaruose vakarėliuose tavimi pasirūpinta, skirtumą pabrėžia jis.

Verslo pradžia buvo kebli: reikėjo sukurti klientų ir partnerių ratą, įgauti pasitikėjimo. Į pradedantįjį pirmus dvejus metus niekas nekreipė dėmesio, o ir atlikėjai – jaunoji džiazo karta – dar buvo menkai žinomi.

Antrasis p. Simono projektas – „80's live“ – su vokaliste Baiba Skurstene buvo gerokai sėkmingesnis.

„Orientavausi į amerikiečių 9-ojo dešimtmečio muziką – su kuo daugiau instrumentų ir kokybiškos elektronikos. Prioritetą teikiau tiems muzikantams, kurie išmanė šio laikotarpio skambesį ir atlikimo subtilybes“, – pasakoja p. Simonas. Pasak jo, 9-ojo dešimtmečio repertuaras – universalus, patinka ir 20–30 m. žmonėms, ir vyresniems. Šiuo metu „80's live“ groja Vytis Smolskas, Vytautas Bikus, Dariušas Loznikovas, Vytas Rasimavičius, Jonas Narbutas.

Prasimušti padėjo tai, kad p. Simonas ėmė rengti koncertus naktiniuose klubuose – „Woo“, „Tamstoje“, "Havana Social Club", daugiausia tam, kad vėliau susitikdami su klientais turėtų vaizdinės medžiagos, projektai sulauktų atsiliepimų, o ir muzikantams būtų daugiau darbo.

Iki šiol trečiadieniais p. Simonas Vilniaus klube „Soul Box“ rengia gyvos muzikos vakarus „Rootslive Sessions“, prie muzikantų prisijungti gali visi, norintys groti. Pagrindinis tokių koncertų tikslas – suburti patyrusius muzikantus su mažiau žinomais, jaunais atlikėjais, semtis vieniems iš kitų patirčių ir įkvėpimo, lavinti meistriškumą.

Pasisekė: buvo pastebėti – po sėkmingų koncertų vis kas prieidavo, pasikeisdavo kontaktine informacija. Tada viena pora pasikvietė groti į vestuves, o kai kurie iš šių vestuvių svečių tuokėsi kitais metais ar dirbo didelėse įmonėse, tad jiems irgi reikėjo muzikantų.

Nustembame: nejau tokiems atlikėjams tinka ir patinka groti vestuvėse ar įmonių renginiuose.

Nustembame: nejau tokiems atlikėjams tinka ir patinka groti vestuvėse ar įmonių renginiuose.

„Mano partnerės – vestuvių organizatorės – orientuojasi į tokią publiką, kuri kitaip supranta šią šventę – ne kaip užstalę, – tvirtina p. Simonas. – Ir muzikantams dėl to ramu.“ Kitas pašnekovo projektas – dešimtasis dešimtmetis su Jurgiu Brūzga. Šiuo metu su „Rootslive.“ pavadinimu siejama 18 tokių projektų – skirtingų repertuarais ir nuotaikos, bet muzikantų vardai gerai žinomi – pavyzdžiui, projekte „Dicotheque live“ dainuoja Girmantė Vaitkutė, „Nina Simone“ projekte – naujosios džiazo profesionalų kartos atstovė – Vytautė Pupšytė.

Tendencijos

Dideli projektai nelabai paklausūs tarp tų užsakovų, kurių biudžetas kuklesnis: jeigu scenoje groja 10 žmonių, ne tik honorarai brangiai atsieina, bet ir aparatūros gabenimas, sujungimas, pasakoja p. Simonas. Jis svarsto, kad jeigu 2007 m. būtų turėjęs didesnį įdirbį, dideli projektai būtų skynęsi lengviau. Mat tada sukosi kitokios kainos, žmonės į turinį ir kokybę žvelgė lanksčiau.

Krizei prasidėjus, 2008 m. gruodį, atrodė, laikai bus liesi – tesurengė 2 koncertus, prisimena p. Simonas. Lengviau kvėpuoti ėmė 2009 m. vasarą, daugiausia todėl, kad vasara – įmonių renginių gamtoje ir vestuvių metas.

„Atsirado duetų poreikis“, – paklaustas apie šių metų tendencijas sako jis. Todėl prieš 2 mėn. subūrė muzikantus į naują projektą – „Cinema live“ su Jurgiu Brūzga ir Milda Martikėnaite, pradedančiąja, tačiau labai stipraus balso atlikėja. Jie dainuoja džiazo, bliuzo, šokių muzikos hitus iš garsių kino filmų.

„Labai tinka vestuvėms, – šypteli p. Simonas. – Ir bankams. Ir kazino.“

Netylant kalboms apie krizes, teko sukurti ir mažesnį projektą – „Ladies Dance Melodies“ – be muzikantų, su įrašu, čia gyvai dainuoja tik vokalistė – Baiba Skurstenė ir šoka merginos. „Ne visada rekomenduoju, nes man pačiam tikrai gražiau ir jaukiau, kai yra gyvų instrumentų“, – priduria p. Simonas. Choreografiją nutarta sukurti tada, kai klientai ėmė teirautis, ar galėtų konkrečią programą atlikti vien vokalistė.

„Na, nelabai gražu, tuščia. Kaip tai atrodo? Stovi didžėjus šalia dviejų kolonėlių, leidžia įrašą, o atlikėjas pasiima mikrofoną į ranką ir dainuoja. Tai kvepia vestuvių muzikavimu“, – svarsto p. Simonas. Šokėjos esą pataiso reikalą. Bet jeigu užsakovo biudžetas didesnis, jis visada rekomenduoja gyvai atliekamą muziką.

Dar vieną pokytį įžvelgia p. Laurynas: daugėja vietų, kur gali vykti gyvi koncertai, ir tos vietos įvairesnės. Pavyzdžiui, „Loftas“ – ten galima įgyvendinti įvairius sumanymus, rengti įvairesnius koncertus. Daugiau žmonių telpa.

„Liverpool“ vakarėliai vykdavo didžiausiuose Vilniaus klubuose – „Woo“, „Havanoje“, „Tarantino“ ir kt. Atsirado prieraišumo – žmonėms nebebuvo svarbu, ar vakarėlis vyks paprastame klube ar – paauksuotais veidrodžiais.

„Su viena vieta susisieti nenorėjome – tokiu atveju dirbtume klubui“, – pasirinkimą paaiškina p. Laurynas. 2007 m. pradėję veiklą, per krizę renginiuose nematė lankytojų sumažėjimo. „Gal žmonės ir taupė, bet į kiną ėjo, į renginius ateidavo. Galbūt atsirinkdavo – jei žinai, kad šoksi iki ryto ir vos paeisi grįždamas, išgirsi keletą grupių, tada ir eini“, – svarsto p. Laurynas.

Ir p. Žilvinas išreiškia panašią nuomonę: ne pinigų trūkumas atbaido nuo muzikos. „Jeigu žmonės eina į „Scorpions“ ir moka po 200 Lt, galėtų mokėti 30–85 Lt už išskirtines pasaulio muzikos grupes“, – šypteli jis.

Svarbiausia grupėms ar projektams – turėti veidą, prieina išvadą p. Simonas. „Negali tiesiog ateiti pas klientus ir sakyti – „pagrosime gražiau nei kiti", nes kiekvienas žodis turi turėti pagrindą, o pagrindas ir pasitikėjimas atsiranda ilgą laiką siekiant užsibėžtų tikslų. Mano atveju – kelti privačių renginių kultūrą", – iliustruoja p. Simonas.

***
Tekstas skelbtas kovo 30 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.