Į Bordo – prisidėti prie derliaus skynimo

Tiesa, nedaugelis vyno ūkių šeimininkų prie atsakingo darbo prisileidžia naujokų be patirties. Šampanės, garsiųjų Burgundijos ar Bordo ūkių vyndariai dažniausiai mandagiai atsisako entuziastingai nusiteikusių lietuvaičių pagalbos, tad gavus pasiūlymą prisidėti prie vynuogių rinkimo tokiuose garsiuose ūkiuose kaip „Chateau Rauzan Segla“ (Margaux apeliacija Medoko rajone; grands crus classes deuxiemes crus) ir „Chateau Canon“ Sen Emiljone (premier grands crus classes B class) nekilo nė menkiausios abejonės.

Abu šie ūkiai puikiausiai vertinami pasaulio vyno autoritetų, jų vynai dar neišpilstyti į butelius (en primeur) parduodami tik per vyno pirklius, abu jie priklauso mados namų „Chanel“ savininkams broliams Wertheimeriams.

Margo (Margaux) miestelio vynuogynuose derlius šiemet masiškai pradėtas skinti spalio 8 d., rekordiškai vėlai. Būtent tą dieną vos ne kartoniniu dviejų vagonų traukinuku pasiekiame vietovę. Atrodo, niekas neskuba į vynuogynus, pavieniuose ploteliuose neskubriai kruta skynėjai. „Chateau Rauzan Segla“ vynuogynuose – jau kitas vaizdelis, čia darbas virte verda. Spalvingas skynėjų būrys draugiškai mojuoja, šūkčioja, pozuoja ir kviečia kuo greičiau prisijungti.

Mus pasitinka žmogus legenda Johnas Kolasa, charizmatiškasis abiejų chateau direktorius ir vyndarys, prikėlęs garsiuosius vyno ūkius naujam gyvenimui. Jau eisime į laukus, tačiau nespėjam nuskinti nei vienos kekės, o p. Kolasa kviečia pietų kartu su visa skynėjų, rūšiuotojų, ūkio administratorių komanda.

Diena vynuogyne

Kol atidaromos pilies valgyklos durys, šurmuliuojantys skynėjai prausiasi lauke įrengtuose praustuvuose, nusikrato purvu aplipusius batus. Vaizdas primena turgų su jo visais garsais ir spalvomis. Erdvioje svetainėje 12 vietų stalai kaipmat apsėdami, moteriškės spėriai neša pirmuosius patiekalus. Pats p. Kolasa apeina kiekvieną stalą, pakalbina darbininkus, įpila raudonojo vyno iš masyvaus „magnum“ butelio. Tai jaunatviškų taninų, vaisiškas vynas, „Rauzan Segla“ ūkyje daromas tik savoms reikmėms, taigi – neparduodamas. Vienam stalui – vienas butelis, tiek visiems ir pakanka.

Vadovų stalas aptarnaujamas paskutinis, tad laiko pasišnekučiuoti pakanka. Ponas Kolasa pasakoja, jog žmonės į vynyogynus ateina 8 val. ryte, baigia darbą 17 val., pietums skirta pusantros valandos. Savų skynėjų nepakanka, samdoma dar apie 60 žmonių, daugiausia – vietinių čigonų. Jie, sako p. Kolasa, idealūs sezoniniai darbininkai, turi daug patirties skinti vietinius žemės ūkio produktus. Vynuogių išrūšiuotojai – jau kas kita. Tai vietiniai – prancūzai pensininkai, kažkada dirbę vyno ūkiuose, ir derliaus skynimas jiems prilygsta Kalėdoms – jie susirenka smagiai padirbėti ir pabendrauti.

„Tai – mūsų kultūros dalis“, – sako p. Kolasa. Anot jo, darbininkai maitinami itin sočiai, mat sunkiam darbui reikia daug energijos. Jo žodžius paliudija į stalus keliaujanti tiršta kvapni Marselio žuvienė, apskrudintos ančių šlaunys, iš krosnies ištrauktas daržovių troškinys, sūriai, raudonų uogų, slyvų aromato, velvetinių taninų vynas „Chateau Rauzan Segla“, 1996 , desertas... Patiekalai paprasti, naminiai, juos ruošia „Rauzan Segla“ virtuvės šefas, gebantis gaminti ir „mišelino“ patiekalus, ir „tikrus naminius“, jam talkina vietos moterys. Vėliau sutikta žurnalistė iš Kinijos pasakojo, kad pietavusi su derliaus skynėjais daugelyje Bordo ūkių, bet taip skaniai, kaip „Rauzan Segla“, niekur nevalgiusi.

Po pietų – vėl į vynuogynus. Iš šalies žiūrint, darbas atrodo paprastas: imi žirkles, pasilenkęs nukerpi žemiausiai kabančią vynuogių kekę, atsargiai dedi į krepšį, kol jį pripildai. Oriai priėjęs nešikas ima tavo surinktą lobį ir neša iki traktoriaus... Tačiau po kurio laiko sulenkta nugara ima diegti, akis užpildo vynuogių mėlynumo spalva ir tik būsimo vyno energija veikia taip, kad negali sustoti dirbti.

Prie rūšiavimo stalų nuotaikos kitokios. Garbaus amžiaus ponai plepėdami ir kikendami akylai stebi uogas, dardančias takeliu. Svarbu ne tik pastebėti šiukšles, šapelius, kotelius. Šiemet vynuogės sirpo labai netolygiai, tad pašalinti reikia ir nesunokusias uogas. Jos be perstojo šokinėja, o po valandos darbo regos aštrumas mažėja, rankos nusidažo violetine spalva, o prieš kelionę padarytas manikiūras tiesiog praranda prasmę... Siekdami uogas atrinkti itin kokybiškai, rūšiuotojai dirba pasiskirstę į tris būrelius. Ko nepastebi pirmieji, pamato kiti.

Mašina – pigiau

Rytas „Chateau Rauzan Segla“ prasideda 7 val. varpo gaudesiu. Tai – kvietimas pusryčių. Sudoroję po porą šiltų raguolių su namine uogiene vėl drožiam į vynuogynus. Šiandien vaizdas juose visai kitoks. Įspūdis, kad visų ūkių skynėjų armija puolė rinkti derliaus. Kur tik pažvelgsi – tarp vynuogynų styro darbininkų galvos, nešikai juda kur kas greičiau, traktoriai irgi sparčiau gabena dėžes su derliumi.

Skubos priežastis –  dėl neregėtos drėgmės ir karšto oro ant uogų atsirandantis pelėsis.

„Taip, šiandien jau skina visi. Panika!“ – be rūpesčio gaidelės ištaria p. Kolasa. 'Merlot' vynuoges pradėti skinti praėjusią savaitę, o 'Cabernet Sauvignon' – prieš dieną, pasirodo, buvo teisingas jo sprendimas. Ponas Kolasa pasakoja kasdien einąs į vynuogynus ragauti ir tikrinti uogų prisirpimo: „Jei pražiopsosi skynimo laiką, nieko nebepakeisi, tad esame pasirengę eiti į laukus kiekvieną minutę. Šis laikotarpis itin įtemptas, nervingas.“

Pokalbį nutraukia šaižus traktoriaus riaumojimas. Gretimame ūkyje, kurio klasifikacija tokią pati, vynuogės renkamos galinga mašina! Dardėdama tarp vynmedžių, ji skleidžia nenusakomą garsą. Jos didžiulės metalinės „rankos“ stveria vargšą vynmedį ir purto nuo jo uogas... Akivaizdžiai praradęs ūpą p. Kolasa pasakoja, kad daugelį kartų mėgino atvesti kaimynus į protą, tačiau veltui.

„Mašina rinkti kainuoja perpus pigiau, jai nereikia duoti pusryčių, pietų ir vyno. Taip renkant į vyną patenka visko. Mašinos stipriai pažeidžia vynmedžius. Bulves galima kasti mašina, nes jos kitais metais atsodinamos, o vynmedžiui užaugti reikia 50 metų“, – apmaudo neslepia p. Kolasa.

Kokybė – vyndario rankose

Priešpiet keliaujame į nuostabųjį Sen Emiljoną, gražiausią miestelį Bordo apylinkėse, į „Chateau Canon“. Vairuoja pats Johnas Kolasa, tad klausomės įvairiausių pasakojimų. Nuriedėjus kokius 15 km nuo Margo vynuogynų nebematyti – žemė jiems čia per derlinga, vynmedžiams netinka. Prieš keliasdešimt metų čia gausiai augo daržovės, dabar tvyro dykvietės.

„Prancūzai pritingi dirbti daržuose“, – juokiasi p. Kolasa.

„Chateau Canon“ komanda mus taip pat pasitiko pietumis. Ir vėl naminiai gardumynai: keptos dešros, ant žarijų čirškinti jautienos kepsniai, iš krosnies ištrauktos auksaspavės bulvės. Patiekalus vėl lydi vynas iš „magnum“ butelio, pietus vainikuoja „Chateau Canon“, 2002 vynas.

Sen Emiljono vynuogynuose tarsi ir turėtų jaustis daugiau streso dėl vėliau pradėto skynimo, tačiau atmosfera čia netgi atpalaiduoja. Darbus apsunkina molio priemaišos dirvoje – po kelių minučių guminiai batai paaukštėja dėl storos molio „platformos“, ji priaugina svorio. Dauguma skynėjų – vietiniai prancūzai, jie dirba ramiau, tyliau, tačiau linksmumo ir draugiško šurmulio pakanka.

Pakalbinti rūšiuotojai prisistato dirbantys banke, medicinos įstaigose. „Šiam laikotarpiui imame atostogas“, – čiauška mergina, nuolat erzinama raudonskruosčio žilagalvio garbaus amžiaus pono. Tai Raymond'as, rūšiuotojų komandos siela, 15 metų padedantis ūkiui nurinkti derlių. Jo dėmesio pakanka visiems, nuo jo pasakojamų istorijų juokais leipsta visi aplinkui.

Pati „Chateau Canon“ verta atskiro pasakojimo. Elegantiška pilis statyta XVIII a. viduryje su nuostabiu kiemu ir vidiniu sodeliu. Beveik visų pilies miegamųjų langai išeina į kaimo kapinaites, jų centre – gotikinė bažnyčia. Po pilimi – įspūdingi rūsiai, jie liko namų statybai iškasus uolienos luitus.

Ponas Kolasa pasakoja, kad dėl permainingų orų tokia derliaus kokybė kaip šiemet, 2012-aisiais, prieš dešimtmetį galėjo būti siaubinga. Tačiau naujosios technologijos, moderni vyndarystė, nuoširdus žmonių darbas vynuogyne ir prie rūšiavimo stalų gali daug ką pakeisti. Apie būsimą vyną, šypsosi p. Kolasa, kalbėti dar anksti. Derlius šiemet gerokai mažesnis nei įprasta. Anot p. Kolasos, greičiausiai tai bus „vyndario metai“. Tai reiškia, kad būsimo vyno kokybė tiesiogiai priklausys nuo jį darysiančio žmogaus talento, patirties, rankų ir širdies šilumos.

***
Tekstas skelbtas lapkričio 2 d. dienraščio "Verslo žinios" priede "Savaitgalis".